Apie 72 metų krikščionių evangelisto Richardo Johnsono (Ričardo Džonsono) išteisinimą ir šios bylos reikšmę žodžio bei religijos laisvei komentare rašo Andrea Williams (Andrea Viljams) – krikščioniškų teisių gynimo organizacijų „Christian Concern“ ir „Christian Legal Centre“ bendraįkūrėja bei vadovė, kvalifikuota advokatė.
Williams teigimu, nors Johnsono išteisinimą reikia sveikinti, ši byla kelia platesnį klausimą: kaip apskritai žmogus, Londono gatvėje taikiai dalijęs krikščionišką literatūrą, galėjo atsidurti baudžiamajame teisme. Pasak jos, ši byla susijusi ne tik su vienu evangelistu, bet ir su šalies žodžio bei religijos laisvės ribomis viešojoje erdvėje.
Teismas pagrįstai išteisino evangelistą Johnsoną, kuris buvo teisiamas už tai, kad Londono Soho rajone dalijo Evangelijos lankstinukus.
Tai sveikintinas sprendimas žmogui, kuriam beveik dvejus metus grėsė būti pripažintam kaltu dėl taikaus savo krikščioniškų įsitikinimų reiškimo, įsitikinusi autorė. Tačiau neturėtume vien pasidžiaugti išteisinimu ir tuo viską užbaigti, priduria ji.
Turėtume paklausti, kaip apskritai atsitiko, kad krikščionių evangelistas, Londono gatvėje dalijęs krikščionišką literatūrą, atsidūrė baudžiamajame teisme.
Turėtume paklausti, kaip apskritai atsitiko, kad krikščionių evangelistas, Londono gatvėje dalijęs krikščionišką literatūrą, atsidūrė baudžiamajame teisme.
Šios bylos centre – laisvė, kurią Didžioji Britanija brangina jau šimtmečius: žodžio laisvė.
Tikroji laisvė nereiškia vien galimybės tam tikrais dalykais tikėti tik savo mintyse, namuose ar bažnyčioje. Religijos laisvė neišvengiamai apima ir teisę viešai reikšti savo tikėjimą – kalbėti, pamokslauti, įtikinėti, evangelizuoti ir siekti įtikinti kitus, pabrėžia Williams. Ši laisvė svarbiausia būtent tada, kai sakomi dalykai nėra populiarūs.
Vienas labiausiai nerimą keliančių Johnsono baudžiamojo persekiojimo aspektų buvo, regis, iškelta mintis, kad Soho, kaip vieno iš LGBTQ bendruomenės centrų, statusas kažkaip keičia žodžio laisvės ribas, dalinasi advokatė.
Vienas skundo pateikėjų Soho pavadino „saugia erdve“ LGBTQ asmenims. Kaltinimas daug dėmesio skyrė tam, kad būtent šioje vietoje Johnsonas dalijo medžiagą, kurioje buvo išdėstytas krikščioniškas mokymas apie santuoką ir lytinę moralę.
Tokia potekstė kelia didelį nerimą: galbūt krikščionys šiuos įsitikinimus gali reikšti kitur, tačiau ne čia. Ne, sako autorė. Soho nėra teritorija, kurioje negaliotų žodžio laisvė ir teisė viešai reikšti krikščioniškus įsitikinimus. Krikščionys nepraranda savo pagrindinių laisvių peržengę nematomą ribą ir patekę į rajoną, siejamą su kitokia pasaulėžiūra. Londono gatvės priklauso visiems.
Soho turi savitą kultūrinę istoriją ir yra žinomas kaip LGBTQ bendruomenės gyvenimo centras. Tačiau tai vis tiek yra viešosios erdvės dalis. Krikščionys turi lygiai tokią pačią teisę reikšti savo įsitikinimus ten, kaip ir visi kiti.
Priešingu atveju būtų sukurtas pavojingas principas: atskiros grupės galėtų faktiškai paskelbti tam tikras teritorijas išskirtine savo pasaulėžiūros erdve ir išstumti iš jų kitokią nuomonę reiškiančius žmones.
Kur tai nuvestų?
Ar vietovė, kurioje daugumą sudaro musulmonai, galėtų būti apsaugota nuo krikščionių evangelizacijos? Ar krikščioniškas rajonas galėtų uždrausti ateistų aktyvistų veiklą? Ar universitetas galėtų pasiskelbti progresyvia „saugia erdve“ ir uždrausti konservatyvias politines pažiūras?
Tai nėra laisvė. Tai ideologinė segregacija.
Iš tiesų laisva visuomenė renkasi sunkesnį, bet kur kas vertingesnį kelią. Ji leidžia labai skirtingų įsitikinimų žmonėms dalytis ta pačia viešąja erdve, išsakyti savo argumentus ir tarpusavyje nesutikti.
Krikščioniškoji žinia nuo pat pradžių buvo skelbiama viešai.
Jėzus savo mokiniams liepė „eiti ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones“. Apaštalai skelbė gatvėse, turgaus aikštėse, sinagogose ir viešose susirinkimų vietose. Krikščionybė iš prigimties yra viešai išpažįstamas tikėjimas. Krikščionys pašaukti ne tik priimti Evangeliją, bet ir ją skelbti.
Johnsonas dalijo Evangelijos lankstinuką.
Klausimas niekada nebuvo tas, ar jo turinys patiks visiems Soho žmonėms. Akivaizdu, kad nepatiks. Klausimas buvo, ar toks taikus tradicinio krikščioniško mokymo skelbimas apskritai galėjo būti laikomas nusikalstama veika.
Magistratų teismas pagrįstai nusprendė, kad ne.
Skirtumas tarp to, kas žmogų žeidžia ar piktina, ir to, kas yra nusikalstama, yra esminis laisvai visuomenei.
Krikščioniškas mokymas apie žmogaus lytiškumą gali įžeisti vienus žmones, islamo mokymas – kitus. Sekuliarūs argumentai prieš religiją taip pat gali įžeisti. Politiniai argumentai žmones žeidžia ar piktina kasdien.
Atsakymas turėtų būti daugiau laisvės, o ne mažiau: galima prieštarauti, diskutuoti, atmesti lankstinuko mintis, jį grąžinti, nueiti šalin ar pasiūlyti visiškai kitokią pasaulėžiūrą.
Tačiau neturėtų būti galima pasitelkti baudžiamosios teisės vien todėl, kad žmogus nenori susidurti su krikščioniška žinia.
Būtent todėl „saugių erdvių“ sąvoka tampa pavojinga, kai ji pradedama taikyti viešosioms gatvėms.
Nėra jokios pamatinės žmogaus teisės būti apsaugotam nuo svetimų įsitikinimų vien todėl, kad su jais nesutinkama.
Europos žmogaus teisių konvencija saugo ir religijos, ir saviraiškos laisvę. Šios garantijos būtų tuščios, jei jos saugotų tik tuos įsitikinimus, kurie tyliai reiškiami tarp jau ir taip sutariančių žmonių. Todėl Johnsono byla kelia klausimų, kurie gerokai peržengia Soho ribas.
Joks rajonas ar bendruomenė neturėtų tapti zona, kurioje ribojama žodžio laisvė. Ir jokia valdžios institucija neturėtų tokių zonų kurti.
Tie patys principai aktualūs ir kuriant vadinamąsias buferines zonas aplink abortų paslaugas teikiančias įstaigas. Turėtume sunerimti, kai viešosios erdvės paverčiamos vietomis, kuriose tam tikri pokalbiai, pasisakymai ar taikaus liudijimo formos uždraudžiami vien todėl, kad valdžios institucijos juos laiko nepageidaujamais.
Logika abiem atvejais labai panaši. Abiem atvejais teigiama, kad tam tikrose vietose reikia ypatingos apsaugos nuo tam tikrų pasisakymų. Abiem atvejais valstybė raginama kontroliuoti saviraišką ne todėl, kad ji būtų grasinanti ar smurtinė, bet todėl, kad gali sukelti nepatogumą ar emocinį sukrėtimą. Abiem atvejais rezultatas – cenzūros zonų kūrimas vietose, kurios turėtų likti atviros visiems.
Pats toks procesas tampa bausme. Net jei galiausiai žmogus išteisinamas, nedaugelis paprastų piliečių turi pakankamai ištvermės, išteklių ar paramos atlaikyti tokį išbandymą.
Turėtume būti dėkingi, kad magistratai apgynė principą, jog žodžio laisvės apsauga neišnyksta vien todėl, kad skelbiama žinia yra nepopuliari. Taip pat turėtume džiaugtis, kad Johnsono atveju teismas patvirtino, jog jo elgesys nebuvo nusikalstamas.
Tačiau kartu turėtume klausti, kodėl apskritai buvo nuspręsta pradėti tokį baudžiamąjį persekiojimą.
Saviraiškos laisvė mažai ką reiškia, jei ji galioja tik ten, kur niekas neprieštarauja tam, kas sakoma. Iš tiesų laisva visuomenė saugo žodžio laisvę būtent tada, kai reiškiamos mintys yra prieštaringos. Ji saugo teisę kalbėti visose Londono dalyse, o ne tik ten, kur kalbėti laikoma priimtina.
Joks rajonas ar bendruomenė neturėtų tapti zona, kurioje ribojama žodžio laisvė. Ir jokia valdžios institucija neturėtų tokių zonų kurti.
