„Giesmių giesmė“ – viena paslaptingiausių ir poetiškiausių Šventojo Rašto knygų, kalbanti apie meilę, ilgesį ir artumą. Šį kartą ji suskamba dar kitaip – neseniai „Magnificat leidinių“ išleistoje „Giesmių giesmėje“ žodžiai įgauna ypatingą vizualų pavidalą ir kviečia ne tik skaityti, bet ir žiūrėti, sustoti, įsiklausyti.
Visą tekstą ranka užrašė žinoma kaligrafė Dovilė Jonušytė-Sabaliauskienė, kurios dėka raidė čia tampa vaizdu, o pats skaitymas – savotiška meditacija. Su ja kalbamės apie tai, kaip gimė šis neįprastas leidinys, ką reiškia kaligrafiškai perrašyti vieną seniausių meilės tekstų ir ką „Giesmių giesmė“ gali atskleisti šiandienos žmogui.
Kaip gimė mintis vieną garsiausių Senojo Testamento knygų, kuri laikoma pasaulinės meilės lyrikos šedevru – „Giesmių giesmę“ – išrašyti ranka? Kodėl pasirinkote būtent šį tekstą?
Prasidėjus karui Ukrainoje, labai sunku buvo imtis bet kokio kūrybinio darbo – viskas krito iš rankų. Ir štai viena pažįstama pasiūlė šią idėją – sukurti rankraštinę knygą. Su džiaugsmu sutikau, nes ne kartą buvau rašiusi jos ištraukas kaip dovaną jaunavedžiams, žinojau, kad šis tekstas nepalieka abejingų. Pradėjus dirbti pati pajutau, kaip depresyvios nuotaikos dingsta – „Giesmių giesmė“ iš tiesų uždega. Tačiau, kilus tam tikrų problemų dėl leidybos, teko vienai baigti darbą ir rasti rėmėjų, kuriems esu be galo dėkinga. Džiaugiuosi, kad leidykla ,,Magnificat leidiniai” ėmėsi knygą išleisti.
Kaip jums atrodo, kuo skiriasi tiesiog perskaityti tekstą ir jį išrašyti ranka? Kaip pasikeitė jūsų santykis su „Giesmių giesme“, kai teko įsigilinti į kiekvieną jos žodį būtent tokiu būdu – jį kaligrafiškai užrašant? Ar atsiskleidė iki tol jums nepatirtų dalykų?
Rašant, panašiai kaip giedant – veikia ne tik protas, bet įsijungia ir visas kūnas. Ne iš karto sėdau prie knygos – keletą mėnesių skaičiau įvairius komentarus, susipažinau su daugybe per amžius sukurtų iliustracijų, su Artimųjų Rytų bei viduramžių meno paminklais, kūriau vieną eskizą po kito, kol atsirado, mano manymu, priimtinas variantas.
Patyriau, kad „Giesmių giesmės“ citatos ir idėjos persmelkia visos Bažnyčios gyvenimą. Nuostabu, kaip šventieji autoriai įžvelgia dvasinius Giesmės sluoksnius ir kaip tos įžvalgos atspindi jų pačių dvasinio gyvenimo gilumą. Bet ir mūsų amžiaus žmonėms, dažnai sustojantiems tik ties fizine jausmo išraiška, šis tekstas liudija apie žmogiškosios meilės sakralumą ir joje slypinčią didžią Dievo meilės paslaptį.
Ką reiškia kaligrafiškai išrašyti visą knygą – 272 puslapius? Kiek laiko užtruko šis darbas ir kaip atrodė jūsų kasdienybė tuo laikotarpiu?
Palaimintas laikotarpis, išmokęs atsisakyti daugybės antraeilių reikalų ir kaip meilės pasimatymo laukti, kada galėsiu prisėsti prie knygos. Rašiau ir iliustravau apie 2 metus, dar kelis mėnesius praleidau ruošdama spaudai. Per dieną gali rašyti tik keletą valandų – tiek, kiek leidžia akių ir rankos nuovargis. Taigi, būtiniausiems dalykams laiko likdavo.
Ar išrašydama visą knygą ieškojote vienodos, tobulos raidės, ar jums buvo svarbu išsaugoti gyvo žmogaus rankos pėdsaką? Praskleiskite kiek kaligrafijos pasaulį – kiek čia svarbus tikslumas, tobulumas, o kiek gali būti erdvės meninei saviraiškai?
Rašiau uncialo šriftu, būdingu ankstyvajai nepadalintai Bažnyčiai. Uncialu rašoma tik didžiosiomis raidėmis – mažosios dar nebuvo išrastos. Teko jį pritaikyti lietuviškai abėcėlei – įvesti diakritinius ženklus, tarpus tarp žodžių. Tai iškilmingas, monumentalus šriftas. Tačiau geriau įsižiūrėjus pasirodo, kad jis leidžia ir improvizuoti – įvairiais būdais jungti raides, keisti jų dydį, įvesti dekoratyvinius elementus. Ypač vėlyvasis uncialas, prieš pereidamas į gotikines formas, buvo tapęs labai išradingas. Šis šriftas dažnai sutinkamas ant ikonų – jis tinka ir lotyniškai, ir graikiškai abėcėlei.
Šiandien tekstą galima nukopijuoti per sekundę, jį gali sukurti net ir dirbtinis intelektas. Kodėl, jūsų manymu, vis dar svarbu rašyti ranka? Gal tai savotiška maldos ar meditacijos forma?
Šalyse su aukšta rašto kultūra, kaip Jungtinė Karalystė, Italija, Belgija, Vokietija ir kt., gausu kaligrafijos klubų, nuolat organizuojami įvairūs kursai ir parodos. Žmonės juk supranta, kad dirbtinį intelektą kuria žmogiškasis intelektas. Atrodo, kad kaligrafija – vienas geriausių būdų lavinti įvairias smegenų funkcijas, tobulinant smulkiausius rankų judesius.
Ne veltui Kinijos ir Japonijos gyventojai pastebimai lenkia europiečius intelekto koeficiento rodikliais – jie moko kaligrafijos visose mokyklos klasėse. Kaip ir malda, šis užsiėmimas veda į ramybę, reikalauja ištvermės ir pastovumo, moko įžvelgti vidinius reiškinių ryšius. Kaligrafijos studijoje CALAMUS, veikiančioje Pranciškonų vienuolyno patalpose, dažnai renkamės Šv. Rašto ar maldų tekstus ir mokomės iš senųjų raštininkų palikimo. Turtinga Europos šrifto kultūra įkvepia ir naujoms interpretacijoms. Žymiausi Europos kaligrafai irgi dažnai pasirenka sakralius tekstus: tai gražus būdas garbinti Dievą, o kartu ir evangelizuoti – skleisti Dievo žodį.
Esate architektė, vėliau pasukusi į kaligrafijos, šrifto dizaino bei ikonografijos sritis. Kiek šioje knygoje yra ne tik rašto, bet ir vaizdo, erdvės, kompozicijos?
Kaligrafija, ko gero, mano ,,pirmoji meilė”- žavėjausi šrifto grožiu nuo vaikystės. Tad išgirdusi apie prof. Alberto Gursko vedamus šrifto kursus neabejojau, kad turiu juose dalyvauti. Atsitiko taip, kad netrukus atsisveikinau su projektavimo biuru ir tapau LRT šrifto dailininke.
Kaip rasti vizualinį atitikmenį tokiam galingam tekstui? Jo įvaizdžiai tiesiog užplūsta spalvomis, kvapais, formomis. Nusprendžiau apsiriboti šriftu ir ornamentu, vengti tiesioginio iliustratyvumo. Kaip ir viduramžiais, inicialai atsleidžia teksto dalių hierarchiją. Kiekvieną giesmę pradeda ornamentinė vinjetė. Sužadėtinės žodžiai išrašyti juoda spalva, Sužadėtinio – raudona, draugų ir draugių – violetine; jų ,,balsus” žymi puošnesnis inicialas. Nė vienas inicialas knygoje nesikartoja. Tačiau nesilaikiau griežto teksto stačiakampio – laisvesnė eilučių kompozicija primena, kad tai – ne viduramžių, o XXI amžiaus kūrinys.
Dabar, kai knyga jau užbaigta ir išleista, ką ji reiškia jums pačiai? Ką ilgas buvimas su „Giesmių giesme“ pakeitė jūsų gyvenime ir jūsų vidiniame pasaulyje?
Įdomu, kad palyginus su lietuvių meilės ir vestuvinėmis dainomis, „Giesmių giesmėje“ nerandame tragiško gyvenimo lūžio aprašymo. Kliūtys ir nesusipratimai tik skatina dar karščiau trokšti meilės pilnatvės. Ko gero, tai ir buvo didžiausia pamoka – ne sustoti ties skausmais ir žaizdomis, o laiminti visa apimantį meilės srautą. Na, o kas priverčia nuo jo nutolti? Sužadėtinės žodžiuose randame ir ironijos: taigi nusiaviau kojas, negi dabar vėl jas purvinsiu… Smulkios kasdienės tinginystės.
Ką norėtumėte, kad skaitytojas pirmiausia pajustų, paėmęs šią knygą į rankas?
Pritarčiau šv. Teresei Avilietei: svarbiau ne smulkmeniškai nagrinėti kiekvieną frazę, o pasiduoti ugningam meilės dvelkimui.
Dėkui už atsakymus.
