Rugsėjo 15-ąją Padėkos malda už malones, piligrimus ir talkininkus užbaigti Jubiliejinių metų Šiluvos atlaidai. Švč. Mergelės Marijos Gimimą per devynias atlaidų dienas sveikino tūkstančiai maldininkų, atkeliavusių iš Lietuvos bei kitų kraštų, kur lietuviai gyvena, – Punsko, Seinų, Airijos.
Lankėsi latviai ir lenkai, specialiai skirtu laiku šventę šv. Mišias. Atkeliavo pačių įvairiausių visuomenės grupių, Bažnyčios tarnysčių, amžiaus piligrimų. Jie skubėjo savo protėvių numintais keliais, atsinešdami jau savo laiko tikrovę ir rūpesčius, tačiau ieškodami ir šiandien tos pačios vilties, ramybės, tikėjimo.
Šią dieną atlaiduose Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas dėkojo visiems, kurie buvo atvykę į šventovę, garsią Lietuvoje ir vis garsėjančią Europoje bei pasaulyje, kur Marija priminė: svarbu garbinti Dievą, atiduoti savo gyvenimą į gerojo Viešpaties rankas.
Arkivyskupas padėkojo visiems, kurie padėjo rengiant šią gražią Dievo garbinimo šventę atlaiduose, – broliams vyskupams, kunigams, ypač tarnavusiems klausyklose, diakonams, seminaristams, jauniesiems savanoriams, Šiluvos piligrimų centrui, choristams, Raseinių savivaldybės merui ir darbuotojams, Šiluvos seniūnui, policijai, medikams, vietos bendruomenei, garso ir vaizdo operatoriams, dekoratoriams, šeimininkėms, valytojoms, geradariams, visiems atlaidų piligrimams.
Rugsėjo 15-ąją vidudienį prie altoriaus aikštėje priešais Šiluvos baziliką buvo švenčiama paskutinė iškilminga atlaidų Eucharistija. Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios minėjimo liturgijai vadovavo ir homiliją pasakė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Giedojo atlaiduose į jungtinį chorą susibūrę seminaristai ir savanoriai, vadovaujami Dovilės Maskvytienės.
Homilijoje vysk. L. Vodopjanovas priminė Marijos Sopulingosios minėjimo ištakas – jos susijusios su XVIII a. popiežiaus Benedikto XIII įvesta Septynių Marijos skausmų švente. XIX a. pradžioje popiežius Pijus VII įsakė švęsti Mariją Sopulingąją visoje Katalikų Bažnyčioje.
Šio pamaldumo dalis buvo rugsėjo 15-osios liturgijoje atlikta sekvencija „Stovi Motina skausminga“.
Komentuodamas Evangeliją pagal Joną (19, 25–27), ganytojas atkreipė dėmesį, jog evangelistas teikia Marijai išskirtinumą tarp moterų, stovinčių prie mirštančio Jėzaus kryžiaus, jos vaidmuo yra didžiausias. Jėzus nuo kryžiaus paskelbia Mariją visų tikinčiųjų Motina. Popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, Jėzus padaro Mariją Bažnyčios Motina. Tai dvasinė motinystė.
Evangelistas mini „tą valandą“. Homilijos mintimi, tai priminimas ir mums pagalvoti, su kuo būsime, kai ir mūsų gyvenime bus „ta valanda“, kai prislėgs išbandymas, skausmas.
„Kur mes tada turėtume stovėti, kur ieškoti paguodos? Marijos valanda buvo prie Jėzaus kryžiaus. „Ta valanda“ tampa kitokia, kai ir mes žvelgiame į kryžių. Tebus „ta valanda“ mūsų gyvenime suvienyta su Kristaus kryžiumi, su Marijos skausmu, nes ji geriausiai pažino savo Sūnų, kenčiantį ir mirštantį“, – be kita, sakė vysk. L. Vodopjanovas.
Kalbėdamas apie šios dienos atlaidų kontekstą – dėkojimą, vysk. L. Vodopjanovas atkreipė dėmesį, kiek daug Šiluvoje per atlaidų laiką kilo maldų į Viešpatį – vieni čia keliavo galbūt pasižvalgyti, kiti – ko nors paprašyti, treti – su kitais lūkesčiais ar padėkoti. Visiems ganytojas linkėjo ugdytis dėkingumo nuostabą, prisiminti Dievo gerumą savo gyvenime, džiaugtis kiekvienu Jo palaiminimu.
Liturgijos pabaigoje arkivyskupui K. Kėvalui buvo skirtos LR Seimo Kultūros komiteto pirmininko Kęstučio Vilkausko ir Lietuvos kultūros kongreso direktoriaus Virginijaus Šmigelsko padėkos už indėlį į kultūrą ir švietimą, kultūrinių idėjų sklaidą, už dialogą skatinimą, prasmingų kultūrinių iniciatyvų palaikymą, bendradarbiavimą su Kultūros kongresu.
Didžiųjų atlaidų laikas ir ši Eucharistija baigėsi sugiedotu Padėkos himnu „Tave, Dieve, garbiname“ ir Švč. Sakramento pagarbinimu, kuris tęsėsi Eucharistinėje procesijoje. Kaip prieš 10 dienų iškilminga skelbė miesteliui ir Lietuvai atlaidų pradžią, taip dabar ji buvo užbaigos ženklas keliaujant per aikštę į Apsireiškimo koplyčią. Vyriausiasis atlaidų ceremonijarijus kun. Artūras Kazlauskas atkreipė dėmesį į nuolatinę tikinčiųjų piligrimystę, kurioje Viešpats su žmogumi keliauja kartu.
