Vyriausybės pristatytas priemonių šeimai paketas turėtų būti vertinamas ne kaip dar vienas socialinės politikos dokumentas, o kaip strateginės reikšmės valstybės programa. Nuo demografinių tendencijų jau artimiausiais dešimtmečiais priklausys Lietuvos ekonominė padėtis, socialinės apsaugos sistemos tvarumas ir galiausiai pačios valstybės gyvybingumas.
Todėl tokia strategija pirmiausia turi turėti aiškią viziją. Tačiau būtent jos pristatytame priemonių rinkinyje labiausiai ir pasigendama.
Vyriausybė skelbia siekianti, kad „gimstamumo ir šeimos politikos klausimai pagaliau būtų sprendžiami nuosekliai ir kompleksiškai, o šeimos sulauktų paramos visais vaiko auginimo etapais – nuo vaiko gimimo iki brandos“. Taip pat žadama daugiau dėmesio skirti šeimos ir karjeros derinimui bei galimybėms įsigyti pirmąjį būstą.
Visa tai reikalinga. Tačiau čia išryškėja kertinis žodis – „parama“.
Ir būtent čia slypi pagrindinė problema. Šeima valstybės politikoje pirmiausia suvokiama kaip paramos gavėja, o vaiko auginimas – kaip finansinė našta, kurią valstybė įvairiomis išmokomis mėgina sumažinti.
Ar tokio požiūrio pakanka norint pakeisti demografines tendencijas?
Turtingos Europos valstybės šeimoms jau seniai skiria gerokai didesnę finansinę paramą, tačiau tai savaime neužtikrino tvaraus gimstamumo augimo. Finansinės paskatos gali turėti trumpalaikį poveikį, tačiau vien jomis ilgalaikės demografinės problemos neišsprendžiamos.
Todėl šeimą reikėtų vertinti ne tik kaip socialinės politikos objektą, bet ir kaip vieną svarbiausių mikroekonominės bei makroekonominės valstybės sėkmės veiksnių.
Demografija nėra vien klausimas, kiek žmonių ateityje gyvens Lietuvoje. Reikia atsakyti ir į kitą klausimą: kam Lietuvai reikalingi žmonės? Kokią valstybę ir ekonomiką kuriame po dvidešimties ar trisdešimties metų?
Tam būtina ilgalaikė šalies vizija.
Nepaisant įvairių ateities strategijų, „Lietuva 2030“, „Lietuva 2050“ ir kitų dokumentų, visuomenei vis dar sunku suprasti, kokia konkrečiai Lietuva turėtų būti po kelių dešimtmečių ir kokią vietą toje vizijoje užima šeima bei vaikus auginantis žmogus.
Vengrijos pasirinktas modelis įdomus būtent tuo, kad šeimos politika ten buvo susieta ne vien su socialinėmis išmokomis, bet ir su mokesčių sistema. Vaikus auginanti šeima traktuojama ne tik kaip paramos gavėja, bet ir kaip investuojanti į valstybės ateitį.
Tokia logika keičia patį santykį tarp žmogaus ir valstybės.
Jeigu šeima augina būsimus darbuotojus, mokesčių mokėtojus ir visuomenės narius, vaikų auginimas yra ne vien privatus šeimos reikalas. Tai kartu yra investicija į būsimą šalies ekonominę ir socialinę gerovę.
Todėl valstybės uždavinys turėtų būti ne vien mokėti išmokas, bet ir sukurti palankią aplinką tokiai investicijai. Viena svarbiausių jos dalių galėtų būti mokesčių sistema, realiai atsižvelgianti į šeimos auginamų vaikų skaičių.
Demografija nėra vien klausimas, kiek žmonių ateityje gyvens Lietuvoje. Reikia atsakyti ir į kitą klausimą: kam Lietuvai reikalingi žmonės?
Vengrija dar nepasiekė norimų demografinių rezultatų ir jos politika nėra be problemų. Vis dėlto jos pavyzdys vertas dėmesio todėl, kad šeimos politika ten mėginama integruoti į platesnę ekonominę valstybės strategiją. Panašių sprendimų ieško ir kitos Vidurio Europos šalys, tarp jų Lenkija.
Lietuvos Vyriausybės pristatytame pakete mokestinei šeimos politikos dimensijai kol kas skiriama stebėtinai mažai dėmesio.
Tačiau net ir ekonominių paskatų neužtenka.
Žmogaus apsisprendimas turėti vaikų nėra pirmiausia ekonominis sprendimas. Galima sudaryti puikias materialines sąlygas, tačiau žmogus vis tiek turi atsakyti į klausimą, kodėl jis apskritai nori kurti šeimą ir auginti vaikus.
Todėl demografija neišvengiamai susijusi su kultūra, švietimu ir viešąja erdve. Ji susijusi su visuomenėje vyraujančiu supratimu apie šeimą, tėvystę, motinystę, atsakomybę, gyvenimo prasmę ir laimę.
Valstybė negali įsakyti žmonėms turėti vaikų ir neturėtų to daryti. Tačiau ji gali kurti kultūrinę ir ekonominę aplinką, kurioje šeima ir vaikų auginimas nėra pristatomi pirmiausia kaip našta, karjeros kliūtis ar gyvenimo galimybių apribojimas.
Todėl rimta demografinė strategija turėtų apimti ne tik socialines išmokas, būstą ar vaikų priežiūros paslaugas. Ji turėtų apimti mokesčių politiką, švietimą, kultūrą ir viešąją komunikaciją.
Šiuo požiūriu dabartinis priemonių paketas atrodo neišbaigtas: daug dėmesio skiriama paramos priemonėms, tačiau gerokai mažiau – ekonominei ir kultūrinei aplinkai, kuri lemia patį žmonių apsisprendimą kurti gausesnes šeimas.
Vis dėlto viena numatoma priemonė nusipelno išskirtinio dėmesio – pensinių teisių didinimas vaikus prižiūrintiems tėvams.
Tai svarbus principinis poslinkis.
Lietuvos „pay as you go“ pensijų sistema priklauso nuo ateities dirbančiųjų kartų. Dabartinių pensininkų pensijas finansuoja šiandien dirbantys žmonės, o šiandien dirbančiųjų pensijas ateityje turės finansuoti kita karta.
Todėl vaikų auginimas turi tiesioginę reikšmę pensijų sistemos tvarumui.
Jeigu žmogus dalį savo profesinio gyvenimo skiria vaikams auginti, valstybė neturėtų jo už tai dar kartą „nubausti“ mažesne pensija. Priešingai – indėlis auginant būsimą dirbančią ir mokesčius mokančią kartą turėtų būti tinkamai įvertintas.
Šia prasme Vyriausybės siūlomas sprendimas yra žingsnis teisinga kryptimi.
Tačiau norint tikro demografinio lūžio vien atskirų priemonių neužteks. Lietuvai reikia ne dar vieno paramos šeimai paketo, o ilgalaikės šeimos ir demografijos strategijos, paremtos aiškiu atsakymu į paprastą klausimą: kokią Lietuvą norime palikti kitai kartai – ir ar tos kartos apskritai bus?
