Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, minėdama kunigo Adomo Milėriaus 105-ąsias gimimo ir 45-ąsias mirties metines, pasidalijo kraštotyrininko Povilo Griguolos straipsnio ištrauka. Penkerius metus Plungės parapijai vadovavęs dvasininkas plungiškių atmintyje išliko kaip veiklus, nesavanaudiškas ir žmonėms atsidavęs kunigas.
Kun. A. Milėrius gimė 1921 m. 1976-aisiais keletą mėnesių tarnavęs Šilutės klebonu, tų pačių metų rudenį buvo paskirtas į Plungę. Čia jis rado apleistą bažnyčią ir šventorių, todėl netrukus ėmėsi didelių tvarkymo darbų.
„Kad moterys neprisemtų batelių, remontuosim šventorių“, – per pirmąjį savo pamokslą Plungėje sakė klebonas.
Nors sunkiai sirgo, kunigas daug ir intensyviai dirbo. Jis sutvarkė bažnyčios šventorių, įrengė centrinį šildymą, perdažė altorius, šventųjų skulptūras ir klaupkas, išpuošė bažnyčios vidų. Pats dažė ir bažnyčios bokštus.
A. Milėrius garsėjo optimizmu bei humoro jausmu ir stengdavosi neparodyti savo negalavimų. Pasakojama, kad prie bažnyčios darbiniais drabužiais besidarbuojančio kunigo žmonės kartais neatpažindavo ir klausdavo, kur rasti kleboną. Jis atsakydavo: „Ateikit vakare į bažnyčią, pamatysit mane kitokį.“
Rūpinosi paveldu ir žmonėmis
Kun. A. Milėrius pirmasis Plungės parapijoje pradėjo gelbėti nykstančius kryžius bei koplytėles ir skleisti blaivybės idėjas. Jis tikintiesiems primindavo, kad senosiose kapinėse griūva koplytėlės ir kryžiai, nors ten palaidoti jų protėviai bei tėvai.
Rūpintis kapinėmis dvasininkas buvo įpratęs nuo pirmųjų kunigystės metų Telšiuose. Subūręs jaunimą, kartu su juo tvarkė ir puošė Telšių kapines, o dirbantiesiems pats gamindavo valgį.
Klebonas skatino žmones neapsiriboti vien malda bažnyčioje, bet pastebėti ir stokojančius artimuosius. Per pamokslus jis ragindavo moteris per ilgai neužsibūti šventovėje ir pasidomėti, ar kam nereikia atnešti vandens, malkų arba duonos.
Visą gyvenimą itin veiklus kunigas dažnai kartodavo: „Bėgam, bėgam, lekiam, lekiam.“ Kartu su Jurgiu Valančiumi jis rinko istorinę medžiagą apie Plungę ir finansavo kraštotyrinius tyrimus.
Gydytojams raginant mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis, A. Milėrius atsakydavo: „Gulėsi ar dirbsi – vis tiek mirsi, o ką padarysi gero – paliks žmonėms.“
Į laidotuves susirinko tūkstančiai žmonių
A. Milėrius eidavo tarnauti į labiausiai apleistas parapijas, jas sutvarkydavo ir vykdavo kitur. Sutvarkęs Plungės parapiją jis ketino persikelti į Žemaičių Kalvariją, tačiau šių planų įgyvendinti nespėjo.
Sunki liga kunigo gyvybę nutraukė 1981 m. spalio 17 dieną. Į jo laidotuves Plungėje atvyko kunigai ir tikintieji iš visos Lietuvos. Skaičiuota, kad dvasininką į paskutinę kelionę lydėjo apie 16 tūkst. žmonių. Kun. A. Milėrius palaidotas Plungės kapinėse.
„Jo gyvenimo šviesa ilgai neges Plungėje, Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje“, – rašyta kunigo nekrologe.
