Moralės ir gyvybės orumo klausimą svarbu svarstyti atsižvelgiant į šių dienų kultūrinį foną. Jei pažvelgtume į dominuojančią mintį apie žmogiškąją prigimtį Vakaruose, galime pastebėti, kad ji remiasi savikūros idėja. Tokią sampratą mums paliko Nietzsche, skelbdamas apie Dievo mirtį. Anot filosofo, anksčiau buvo laikyta, kad iš Dievo egzistavimo kilo moralė ir objektyvūs principai.
Tačiau Dievo mirtis reiškia tai, kad visi objektyvūs principai negalioja, nes nėra Dievo, kuris būtų objektyvumo priežastis. Todėl šiandien tiesos, prasmės ir moralės klausimai pradėjo drebėti ir griūti iš pamatų. Žmogaus prigimtis neteko pamato, kurį iki šiol saugojo tradicija ir vidinis moralės jausmas. Dievo mirties idėja liečia ne tik tai, kad žmogaus suvokime tikrovė neturi objektyvių principų, bet ir tai, kaip suprantame savo dalį pasaulyje.
Mūsų moralė prarado savo reikšmingumą, nes jos negalime atremti į tikrovę. Todėl apie ją kalbama tik per subjektyvumo prizmę. Nietzsche sako, kad žmogus, kuris remiasi nusistovėjusia morale ir tradicijomis, iš neturėjimo ką veikti bando praeitį pernešti į ateitį ir taip niekada neišgyvena dabarties. „O mes norime tapti tuo, kas esame – žmonėmis, naujais, unikaliais, nepalyginamais, kurie patys sau kuria įstatymus, kurie patys save kuria“[1]. Mat visa tai, kas buvo iki šiol, buvo grindžiama neišmanymu. Todėl, pabudus iš gilių tradicijos sapnų, žmogui tenka prisiimti savikūros pareigą ir atsisakyti „bandos vergystės“.
Šią mintį Sartras tęsia toliau, teigdamas, kad žmogus negimsta su nustatyta esme, kuri nurodytų, kas jis turi būti. Žmogus savo pasirinkimais ir veiksmais pats save sukuria. Jis bus tuo, kuo save pavers. Jis yra „<…> matmenys, projektas, gyvenamas subjektyviai <…>“ [2].
Mūsų moralė prarado savo reikšmingumą, nes jos negalime atremti į tikrovę. Todėl apie ją kalbama tik per subjektyvumo prizmę.
Vakaruose, dominuojant tokiai žmogaus sampratai, imama teikti ypatingai didelė reikšmė žmogaus laisvės teisėms. Žvelgiant į tai iš šiandieninio mūsų kultūrinio konteksto, tai neatrodo kaip netinkamas požiūris į žmogų. Tačiau į tokią kultūrinę pastarųjų metų ir dešimtmečių situaciją kviečiu pažvelgti per Jono Pauliaus II encikliką Evangelium vitae. Būtent tokia kultūrinė krizė, kaip ją įvardija popiežius, užtemdo mūsų suvokimą apie tai, kas iš tiesų yra žmogus, kokia yra žmogaus laisvės ir moralės samprata, ir apsunkina pareigos supratimą[3].
Kai asmeninė laisvė tampa svarbiausiu kriterijumi, net viešosios nuomonės sritys, vertinančios apsisprendimo laisvę labiau nei moters įsčiose besimezgančią gyvybę, „<…> pretenduoja ne tik būti atleistos nuo bausmės, bet dargi gauti valstybės leidimą, kad tokie veiksmai būtų atliekami visiškai laisvai <…>“[4]. Veiksmai, nukreipti prieš žmogaus gyvybę, pradedami suprasti kaip teisėta laisvės išraiška.
Tai, kas anksčiau buvo laikoma nusikaltimu ir atmestina remiantis bendruoju moralės jausmu, palaipsniui tampa socialiai priimtina. Paradoksalu, kad ilgainiui šios praktikos įgauna teisių statusą – valstybė raginama jas teisiškai pripažinti ir užtikrinti jų prieinamumą, teikiant nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas. Tokie veiksmai kėsinasi į žmogaus gyvybę būtent tuo metu, kai ji yra pažeidžiamiausia ir negali pati savęs apginti.
Dar vienas prieštaringumas atsiskleidžia šeimos aplinkoje. Neretai būtent joje užgimsta mintis atimti gyvybę, nors šeima savo prigimtimi turėtų būti vieta, kurioje gyvybė yra saugoma ypatingu būdu[5]. Tačiau toks požiūris į žmogaus gyvybę yra prasiskverbęs ir į tas visuomenės sritis, kurios taip pat savo prigimtimi turėtų būti skirtos saugoti žmogų.
Jonas Paulius II primena, kad kai kuriose profesinėse srityse, pavyzdžiui, medicinoje, kurios pagrindas yra saugoti žmogaus gyvybę ir rūpintis žmogaus sveikata, atsiranda praktikos, kurios yra nukreiptos prieš žmogaus gyvybę. Tokiu būdu medicina ima prieštarauti savo pačios paskirčiai: profesija, kuri turi tarnauti žmogaus gyvybei, ima veikti prieš ją. Tai ne tik iškreipia medicinos esmę, bet ir menkina pačios profesijos bei jos atstovų orumą[6].
Toks požiūris į žmogų iš pamatų keičia ir patį žmogaus mąstymą. Aptemusi sąmonė verčia abejoti prigimtiniu žmogaus orumu ir jo verte, kuri nėra įgyjama asmeniniais pasiekimais, bet glūdi pačioje žmogaus prigimtyje ir gyvybėje.
Galiausiai visa tai leidžia grįžti prie esminės šio straipsnio minties – mūsų pareiga gyvybei. Nors šiuolaikinėje kultūroje gyvybės vertė praranda savo reikšmingumą, mūsų sąžinė toliau gyvybę atpažįsta kaip neliečiamą ir šventą. Šį prieštaravimą atskleidžia tendencija veiksmus, nukreiptus prieš žmogaus gyvybę, įvardyti medicininiais terminais, kurie sušvelnina jų moralinį svorį[7].
Neretai tokius veiksmus lemia hedonistinė mąstysena, vengianti atsakomybės už gyvybę. Jų pagrindas – egocentriškai suprantama laisvė, kai naujos gyvybės atsiradimas ar kitos gyvybės palydėjimas į mirtį suvokiami kaip kliūtis asmeninei žmogaus saviraiškai ir gyvenimo tikslų įgyvendinimui[8].
„Kaip dar galima kalbėti apie kiekvieno žmogaus asmens orumą, kai leidžiama žudyti silpniausius ir nekalčiausius? Kokio teisingumo vardu vykdoma pati neteisingiausia diskriminacija: vieni individai pripažįstami nusipelną gynimo, o iš kitų šis tinkamumas atimamas?“[9]
[1] Friedrich Nietzsche, The Gay Science: With a Prelude in Rhymes and an Appendix of Songs (New York: Vintage Books, 1974), §335, 266.
[2] Jean-Paul Sartre, Egzistencializmas – tai humanizmas (Vilnius: Vaga, 2016), 27.
[3] Jonas Paulius II. Evangelium vitae (1995. III.25), 11.
[4] Jonas Paulius II. Evangelium vitae (1995. III.25), 4.
[5] Jonas Paulius II. Evangelium vitae (1995. III.25), 11.
[6] Jonas Paulius II. Evangelium vitae (1995. III.25), 4.
[7] Jonas Paulius II. Evangelium vitae (1995. III.25), 11.
[8] Jonas Paulius II. Evangelium vitae (1995. III.25), 13.
[9] Jonas Paulius II. Kalba konferencijos „Teisė į gyvybę ir Europa“ dalyviams (1987. XII.18) // Insegnamenti, X, 3 (1987), 1446–1447.
