97 metų vokiečių kardinolas Walteris Brandmulleris (Valteris Brantmiuleris) paragino nutraukti užsitęsusius liturginius ginčus Katalikų Bažnyčioje ir kreipėsi į abi stovyklas, ragindamas „sudėti ginklus“. Vasario 24 dieną žurnale „Diakonos“ paskelbtame tekste jis pabrėžė, kad būtina bent jau pasiekti paliaubas liturginėje plotmėje, siekiant išvengti dar gilesnių Bažnyčios vienybės lūžių.
Kardinolas teigė, kad gili takoskyra katalikų pasaulyje kilo ne dėl Vatikano II susirinkimo Konstitucijos apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“, bet dėl to, kaip po susirinkimo buvo įgyvendinta liturginė reforma. Jo vertinimu, būtent praktinis reformos įgyvendinimas sukėlė konfliktą tarp vadinamųjų progresistų ir reakcionierių.
Brandmulleris priminė, kad liturginiai ginčai nėra naujas reiškinys Bažnyčios istorijoje. Jis nurodė į Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje XVII amžiuje vykusias reformas bei Apšvietos laikotarpio nesutarimus Vakaruose, pabrėždamas, kad dažnai tokie konfliktai kyla ne dėl dogmų, bet dėl apeigų, papročių ir pamaldumo formų.
Kalbėdamas apie popiežiaus Pauliaus VI 1969 metais paskelbtą Romos Mišiolą, kardinolas pripažino, kad reforma „nebuvo be trūkumų“ ir kad dalis kritikos yra suprantama. Vis dėlto jis pabrėžė, kad Mišiolas turėjo būti priimtas paklusnumo dvasia, net jei tam tikri sprendimai kėlė abejonių.
„Jei Eucharistijoje tampa regimas Kristaus paklusnumas iki mirties, tuomet liturgija negali būti švenčiama nepaklusnumo dvasia“, – rašė jis. Taip kardinolas priminė, kad liturgija yra ne tik diskusijų objektas, bet ir tikėjimo bei Bažnyčios vienybės išraiška.
liturgija yra ne tik diskusijų objektas, bet ir tikėjimo bei Bažnyčios vienybės išraiška.
Kartu Brandmulleris klausė, kodėl Pauliaus VI reforma daugeliui buvo suvokta kaip lūžis nuo tradicijos, nors ankstesnės liturginės reformos, pavyzdžiui, Pijaus XII įvykdyti Didžiosios savaitės pakeitimai, nesukėlė panašaus masto sukrėtimo. Jo teigimu, vėlesnė reforma sutapo su teologinio individualizmo laikotarpiu.
Kardinolas kritikavo savavališkas liturgines improvizacijas, kurios kai kur, jo žodžiais, virto asmeninėmis kūrybinėmis kompozicijomis ir lėmė „liturginį chaosą“. Jis taip pat apgailestavo dėl, jo nuomone, precedento neturinčio tikinčiųjų pasitraukimo iš Bažnyčios.
Tačiau kritika nebuvo nukreipta tik į vieną pusę. Brandmulleris pažymėjo, kad ir tie, kurie griežtai laikosi tradicinių lotyniškų Mišių, neturėtų ignoruoti istorinės tikrovės, jog Šventųjų Mišių apeigos per amžius vystėsi ir keitėsi.
Jis perspėjo, kad pernelyg akcentuojant vien bendruomeninį Mišių pobūdį gali kilti rimtų liturginių piktnaudžiavimų, kylančių iš nesupratimo apie Eucharistijos slėpinį. Tuo pat metu kardinolas atkreipė dėmesį, kad vyskupų įsikišimas prieš tokius piktnaudžiavimus dažnai buvo retas.
Galiausiai Brandmulleris paragino abi puses sušvelninti retoriką, atsisakyti abipusių kaltinimų ir nešališkai studijuoti „Sacrosanctum Concilium“ tekstą. Jo teigimu, tik kantrus ir ramus sugrįžimas prie susirinkimo nuostatų gali padėti Bažnyčiai išgydyti vieną iš giliausių žaizdų, atsivėrusių po Vatikano II susirinkimo ir atkurti liturginę bei tikėjimo vienybę.
