Spalio 9 d. Kauno Gerojo Ganytojo parapijoje vyko Kauno I dekanato konferencija, kurioje aptarta kunigų dvasinė ir psichologinė savijauta, sunkumų įveikimo būdai bei tarpusavio pagalbos svarba.
Konferencijai vadovavo Kauno I dekanato dekanas mons. teol. lic. Vytautas Grigaravičius. Joje dalyvavo arkivyskupijos augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas, Kauno miesto parapijų klebonai, rektoratų rektoriai ir kunigai, taip pat Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos ses. Evelina Lavrinovičiūtė, medicinos psichologė.
Susitikimas pradėtas Valandų liturgijos Dienine malda. Kreipdamasis į susirinkusiuosius, dekanas atkreipė dėmesį į vis aktualesnį klausimą – kunigų dvasinę savijautą sudėtingų Bažnyčios gyvenimo įvykių akivaizdoje. Jis pažymėjo, kad dvasininkai taip pat išgyvena kaltę, gėdą, skausmą ir kitus sunkius jausmus, todėl svarbu ieškoti būdų, kaip šias patirtis suprasti ir konstruktyviai įveikti.
Kunigo atramos taškai sunkumų akivaizdoje
Pranešimą „Kunigo atramos taškai sunkumų akivaizdoje“ skaitė medicinos psichologė ses. Evelina Lavrinovičiūtė MVS. Ji pabrėžė, kad kunigai, kaip ir visi žmonės, nėra apsaugoti nuo įtampos, emocinių išgyvenimų ir asmeninių krizių. Todėl svarbu atpažinti savo jausmus, suprasti reakcijas į sudėtingas situacijas ir laiku ieškoti pagalbos.
Kalbėdama apie seksualinio išnaudojimo atvejus ir jų poveikį Bažnyčios bendruomenei, prelegentė išryškino dvi svarbias nuostatas: neprisiimti asmeninės kaltės ten, kur jos nėra, ir kartu nuoširdžiai atjausti nukentėjusiuosius, pripažinti jų skausmą bei prisiimti atsakomybę už autentišką krikščionišką gyvenimą ir kunigiškąją tarnystę.
Pasak pranešėjos, gebėjimas atpažinti savo jausmus padeda išvengti aklos gynybos ir rinktis atjautą, atsakingą veikimą bei pasitikėjimą stiprinančius sprendimus. Visuomenės reakcijos į Bažnyčios gyvenimo įvykius turi būti išgirstos, o žmonių patiriamas skausmas – pripažintas. Tai svarbi sąlyga siekiant gijimo, kuriant saugesnę aplinką ir atkuriant pasitikėjimą.
Pranešime taip pat aptartos įprastos žmogaus reakcijos į grėsmę – kova, bėgimas, sustingimas ar prisitaikymas. Pabrėžta, kad svarbu atpažinti, kada šios reakcijos tampa sunkiai įveikiamos ir kada gali prireikti profesionalios psichologinės pagalbos.
Bendrystė, malda ir rūpinimasis savimi
Daug dėmesio skirta kunigų tarpusavio palaikymui. Svarbu pastebėti kolegas, kurie atsiriboja nuo aplinkinių ar užsisklendžia savyje, pasiūlyti jiems išklausymą ir palaikymą, o prireikus – paskatinti kreiptis į specialistus.
Viena svarbiausių atramų kunigo gyvenime gali būti patikimas draugas, bičiulis ar kolega, su kuriuo galima atvirai pasidalyti sunkumais. Ne mažiau reikšmingas ir rūpinimasis fizine bei psichologine sveikata.
Kaip esminės dvasinės atramos buvo išskirtos malda, rekolekcijos ir gyvo asmeninio ryšio su Kristumi puoselėjimas. Taip pat pabrėžta nuolatinio intelektinio ir dvasinio atsinaujinimo svarba. Sunkumų patyrimas nėra silpnumo ženklas, todėl apie jį būtina kalbėtis ir nebijoti priimti profesionalios pagalbos.
Susitikimo dalyviai dalijosi savo patirtimis, aptarė jautrias tikinčiųjų reakcijas ir priminė būtinybę laikytis bendravimo su pažeidžiamais asmenimis gairių. Šios pastangos svarbios siekiant kurti saugią aplinką, stiprinti tarpusavio pasitikėjimą ir atsakingai liudyti krikščioniškąsias vertybes.
Konferencija baigėsi diskusija ir einamųjų klausimų aptarimu. Susitikimą palaiminimu užbaigė vysk. Saulius Bužauskas.
