„Šiandien norėčiau kalbėti apie savo apaštališkąją kelionę, kurią atlikau balandžio 13–23 dienomis ir kurios metu aplankiau keturias Afrikos šalis: Alžyrą, Kamerūną, Angolą ir Pusiaujo Gvinėją“, – balandžio 29-osios dienos bendrojoje audiencijoje sakė popiežius Leonas XIV, jos dalyviams pristatęs svarbiausius kelionės momentus ir svarbiausias prasmes.
„Nuo pat pontifikato pradžios svajojau apie kelionę į Afriką. Dėkoju Viešpačiui, kad leido man ją atlikti kaip Ganytojui, susitikti su Dievo tauta ir ją padrąsinti, taip pat už galimybę šitą kelionę išgyventi kaip taikos žinią šiuo istoriniu laikotarpiu, pažymėtu karų bei sunkių ir dažnų tarptautinės teisės pažeidimų. Kuo nuoširdžiausiai dėkoju vyskupams ir civilinėms valdžios institucijoms, kurios mane priėmė, bei visiems, kurie prisidėjo prie kelionės organizavimo“, – sakė Leonas.
Pasak jo, Apvaizda sudėliojo, kad pirmoji kelionės stotelė būtų Alžyras, kraštas, susijęs su šv. Augustino gyvenimu, kuriame jis galėjęs sugrįžti prie savo dvasinės tapatybės šaknų ir vėl nuo jų atsispirti, antra vertus, žengti per kai kuriuos labai svarbius tiltus ir juos sustiprinti: per tiltą, siejantį su labai vaisingu Bažnyčios tėvų laikotarpiu; per tiltą, jungiantį su islamo pasauliu; per tiltą į Afrikos žemyną.
„Alžyre buvau priimtas ne vien pagarbiai, bet ir nuoširdžiai, ten galėjome ranka paliesti ir pasauliui parodyti, jog, kai pripažįstama, kad esame to paties gailestingo Tėvo nariai, yra įmanoma gyventi kaip broliams ir seserims, taip pat esant skirtingų religijų“, – kalbėjo popiežius. Antra, tai buvo palanki proga vėl pasimokyti iš šv. Augustino, didžio Dievo ir tiesos paieškų mokytojo. „Tai šiandien kaip niekad svarbus liudijimas krikščionims ir kiekvienam žmogui“, – pridūrė Šventasis Tėvas.
Kitose trijose aplankytose šalyse krikščionys sudaro gyventojų daugumą, tarp jų, pasak popiežiaus, jis pasinėrė į tikėjimo šventę ir šiltą priėmimą, stiprinamą tipiškų afrikietiškų savybių.
„Kaip ir mano pirmtakai, aš taip pat šiek tiek patyriau tai, kas vykdavo Jėzui esant tarp Galilėjos minių: žvelgdamas į teisingumo ištroškusius ir išalkusius žmones, jis skelbė: „Palaiminti vargdieniai, palaiminti romieji, palaiminti taikdariai…“. Pripažindamas jų tikėjimą, sakydavo – „Jūs žemės druska ir pasaulio šviesa““, – kalbėjo Leonas XIV, po to atskirai apžvelgęs kiekvienoje šalyje praleistas dienas.
Vizitas Kamerūne, įskaitant Bamendos miestą anglakalbėje zonoje, leido pabrėžti susitaikinimą ir taiką, nes, deja, ši šalis kenčia nuo įtampų ir prievartos. Dėl savo įvairovės ir gamtinių turtų Kamerūnas vadinamas visos „Afrikos miniatiūra“. Šį posakį galima suprasti ir taip: Kamerūne matome viso žemyno poreikius – lygų gėrių paskirstymą, erdvės jaunimui suteikimą, kovą su korupcija, visapusišką ir tvarų vystymąsi, įvairių neokolonializmo formų atsvėrimą toliaregiu tarptautiniu bendradarbiavimu.
„Dėkoju Kamerūno Bažnyčiai ir visai Kamerūno tautai, kuri mane priėmė su didele meile, ir meldžiu, kad vienybės dvasia, kuri buvo regima per mano vizitą, išliktų gyvybinga ir kreiptų ateities sprendimus bei veiksmus“, – sakė popiežius.
Trečiasis kelionės etapas – Angola, didelis kraštas su daugiaamže krikščionybės tradicija, susijusia su portugalų kolonizacija. „Kaip ir daugelis Afrikos šalių, po nepriklausomybės paskelbimo Angola „žengė į permainingą ilgo ir kruvino vidinio karo laiką. Šių istorinių įvykių sūkuryje Dievas vedė ir apvalė Bažnyčią, vis labiau atversdamas ją tarnystei Evangelijai, žmonių gyvenimui, susitaikymui ir taikai. Laisva Bažnyčia dėl laisvos tautos!“, – sakė Leonas.
Mamã Muxima („Širdies Motinos“) šventovėje jis girdėjo Angolos žmonių širdžių plakimą. Įvairiuose susitikimuose – daugybės vienuolių, moterų ir vyrų, džiaugsmą, visiškai bendruomenių labui atsidavusius katechetus, matė senolių veidus, išraižytus vargų ir kančių, bet spindinčius Evangelijos džiaugsmu.
„Mačiau moteris ir vyrus, šokančius pagal ritmą giesmių, šlovinančių prisikėlusį Viešpatį, kuris yra vilties, atsispiriančios ideologijų ir galingųjų tuščių pažadų sukeltam nusivylimui, pagrindas“, – sakė Šventasis Tėvas. Pasak jo, ši viltis virsta konkrečiu įsipareigojimu – Bažnyčia, liudydama ir drąsiai skelbdama Dievo Žodį, pripažįsta visų žmonių teises ir remia įgyvendinimą. Ne vien Angoloje, bet ir kitur Bažnyčia toliau pasirengusi suteikti savo indėlį, ypač sveikatos apsaugos ir ugdymo srityse.
Paskutinioji aplankyta šalis – Pusiaujo Gvinėja – minėjo 170 metų evangelizacijos sukaktį, su savo tradicijų išmintimi ir Kristaus šviesa įveikusi savo istorijos vingius, entuziastingai atnaujino savo ryžtą vieningai žengti į viltingą ateitį.
„Negaliu pamiršti to, kas įvyko Batos kalėjime: kaliniai iš visų plaučių giedojo padėkos giesmę Dievui ir popiežiui, prašydami melstis „už jų nuodėmes ir laisvę“. Nebuvau matęs nieko panašaus. Pilant smarkiam lietui jie kartu su manimi kalbėjo „Tėve mūsų“ maldą. Tai buvo tikras Dievo karalystės ženklas! Lyjant prasidėjo ir didžiulis susitikimas su jaunuoliais Batos stadione. Tai buvo krikščioniško džiaugsmo šventė su jaudinančiais liudijimais jaunų žmonių, Evangelijoje radusių laisvo ir atsakingo augimo kelią. Šventės kulminacija buvo kitą dieną vykęs Eucharistijos šventimas, deramai vainikavęs vizitą Pusiaujo Gvinėjoje ir visą apaštališkąją kelionę“, – sakė popiežius.
„Mieli broliai ir seserys, Afrikos tautoms popiežiaus vizitas yra proga leisti išgirsti savo balsą, išreikšti buvimo Dievo tauta džiaugsmą ir geresnės ateities viltį, kurioje kiekvienas ir visi drauge galės gyventi oriai. Džiaugiuosi galėjęs suteikti tokią galimybę ir kartu dėkoju Viešpačiui už tai, ką jie man dovanojo – tai neįkainojamas turtas mano širdžiai ir mano tarnystei“, – kalbėjo Leonas XIV.
