Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra jau beveik šimtmetį stebi miestą iš aukšto. Ši šventovė yra daugiau nei architektūros paminklas ar pagrindinė visos Panevėžio vyskupijos bažnyčia. Ji – gyva krašto legenda, pastatyta ne valdovų įsakymu ar vieno mecenato valia, o tūkstančių tikinčiųjų rankomis ir širdimis, aukojant „bent po vieną litą“. Ekonominių krizių, istorinių lūžių ir nuolatinių išbandymų fone gimusi katedra tapo vienybės, atkaklumo ir tikėjimo ženklu, iki šiol telkiančiu ir liudijančiu: tikros legendos randasi tada, kai bendras tikslas tampa visų rūpesčiu.
„Atsiradus reikalui, Šventojo Tėvo valia tapo įkurta Panevėžio vyskupija ir jai pavesta pastatyti Panevėžio Kristaus Karaliaus bažnyčią – katedrą. Tuo tikslu J. E. Vyskupas Ganytojo raštu kreipėsi į visus vyskupijos katalikus, ragindamas katedros reikalui aukoti bent po vieną litą nuo žmogaus: bažnyčios klebonams ir rektoriams įsakė tą rinkliavą atlikti per 3 metus“, – taip prieš šimtą metų rašyta leidinyje „Mūsų laikraštis“.
1926 metais įkūrus Panevėžio vyskupiją, jos ganytoju paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektorius, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Kazimieras Paltarokas, pats paaukojęs 1000 litų asmeninių lėšų katedrai statyti, kreipėsi ir į tikinčiuosius. Jo prašymas buvo išgirstas. Katedrai Panevėžyje tuomet buvo paskirta kadaise pradėta statyti bažnyčia, kuriai iš karto suteiktas naujas – Kristaus Karaliaus vardas. Bet iki kol statinys tapo panevėžiečių iškart pamilta ir baltąja gulbe pavadinta katedra, teko patirti daug išbandymų. Pinigų statyboms reikėjo daug, o kaip tyčia tais 1927–1929 metais šalyje siautėjo ekonominė krizė.
Vienybės vardu
Tikintieji, žinoma, aukojo, tačiau nebuvo pajėgūs surinkti reikiamos sumos, tad į aukų rinkimą aktyviai įsijungė visos vyskupijos kunigai. Nors dar teko ir skolintis, bet per pirmus dvejus metus suaukota buvo tiek, kad, kaip anuomet rašė laikraščiai, pavyko išmūryti sienas, pastatyti bokštą, suskliausti lubas, uždengti stogą ir atlikti kitus darbus – tas kainavo 400 000 litų. O dar reikėjo pinigų tinkui, grindims, langams, durims, didžiajam altoriui ir kt.
Katedrai užbaigti dar stigo mažiausiai 150 000 litų. Tad statybos komitetas dar kartą kreipėsi į visuomenę ir prašė: „Vienybės vardu šiame kilniame, Dievo garbei skirtame darbe sutelkti visas savo jėgas ir užbaigti pradėtą statyti Kristaus Karaliaus bažnyčią.“ Ir jėgos buvo sutelktos – statybos sėkmingai tęstos, kol 1930 metais beveik pabaigtos ir katedra jau galėjo atverti duris tikintiesiems.
„Istorija tęsiasi. Dabar mes esame atsakingi už tai, kad katedra išliktų, kad ji būtų prižiūrima, atnaujinama, nuolat papildoma, parapijiečių lankoma, sava ir mylima – kaip praeityje, kaip dabar, taip ir ateityje. Net kai bus minimas vyskupijos 200 ar daugiau metų jubiliejus“, – sako Kristaus Karaliaus katedros dabartinis administratorius kunigas Kęstutis Palepšys.
Garbingasis jubiliejus
Prieš šešerius metus vyskupo paskirtas tarnauti Kristaus Karaliaus katedroje, K. Palepšys puikiai žino šios šventovės istoriją, žavisi jos architektūra bei ypatingu vidaus interjeru. Šiais laikais katedra taip pat labai svarbus tikinčiųjų traukos centras. Administratorius sako, kad tai ypač jaučiama šiemet, kai pasitinkamas pirmasis reikšmingas jubiliejus – Panevėžio vyskupijos įkūrimo šimtmetis.
„Ir šiuo metu svarbiausia tampa Kristaus Karaliaus katedra – visos vyskupijos bažnyčių motina, pagrindinė jos šventovė“, – sako kunigas K. Palepšys. Pagrindinė – jubiliejaus atidarymo – šventė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje numatyta balandžio 11-ąją. Ten pat vyks ir jubiliejaus uždarymo ceremonija lapkričio 21-ąją. Nuo gegužės 23-iosios vyskupijos įkūrimo šimtmetis bus švenčiamas ir kiekviename vyskupijos dekanate.
Pašventinta Maironio
Po kelerių metų sutiksime ir dar vieną gražų jubiliejų – pačios katedros šimtmetį. Ji, nors ir ne visai visai įrengta, tikintiesiems buvo atverta 1930 metų kovo 4 dieną. Legendinio įvykio būta ir per atidarymą – juk ją pašventino garsusis tautos dainius prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Ir ne tik pašventino, bet ir žodžius katedros himnui sukūrė.
Artėjant katedros atidarymui, 1930 metų sausio pabaigoje laikraštis „Panevėžio balsas“ rašė: „Mūsų dainius Maironis specialiai parašė Karaliui Kristui giesmę „Karaliau dangiškos šviesybės“, kom. Brazys jai sudėjo gaidas, jinai pirmą sykį bus pagiedota įeinant į Katedrą.“ Straipsnio autorius pateikė giesmės ištrauką: „Taikos ir meilės nuolankumo skelbėjau, pavyzdy, šaltini, Tavęs maldaujam iš gilumo, valdyk pasaulį vidujinį“ ir rašė tikintis, kad „panevėžiečių choras tinkamai ją sugiedos, nes atsidėjęs rengiasi“.
Papasakojus apie artėjančias iškilmes dar pridedama: „Reikia tikėtis, kad nuo 4 kovo ši miesto dalis atgis kaip skruzdėlynas. Tiesa, priėjimas ypač privažiavimas nėra patogus. Bet yra didelės vilties, kad greitu laiku ir tai pagerės. Miestas, kuriam vyskupija padovanojo milijono vertus rūmus, padarys bent šį mažmožį.“ O padaryti iš tiesų teko dar daug, bet pagaliau, kai viskas buvo beveik sutvarkyta, 1933 metų birželio pabaigoje Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas per Eucharistinį kongresą katedrą konsekravo.
Nesustojantis procesas
Kun. K. Palepšys jaučia pagarbą žmonėms, anuomet prisidėjusiems prie katedros statybos ir padėjusiems išsaugoti ją tokią pat gražią iki šių dienų. Ir dabarties tikintieji neabejingi savajai katedrai – padeda, aukoja, prisideda prie visų remonto ar atnaujinimo darbų, meno kūrinių įsigijimo. „Ir tai yra ženklas, jog žmonės vertina, supranta, kad katedrą ateities kartoms reikia palikti ne prastesnę, negu perėmėme iš praeities, o puoselėjamą ir prižiūrimą“, – kalba dvasininkas.
Sėkmingai besirūpinančiųjų katedros klestėjimu buvo visais laikais – nuo pat jos pastatymo. Įvairios permainos vyko nuolat. 1935 metais katedros šventorius apjuostas mūro ir metalo tvora. 1939-aisiais dailininkas Povilas Puzinas, padedant tėvui ir sūnui Čižauskams, dekoravo katedros vidų ir tomis dekoracijomis tarsi išreiškė žmogaus veržimąsi aukštyn: sienų apačia tapyta tamsesnėmis spalvomis, kylant į viršų spalvos šviesėja, lubos – dangaus spalvos. Tokios mintys dailininkui veikiausiai kilo žavintis Vatikano rūmų Siksto koplyčioje Mikelandželo sukurtomis freskomis.
Laikui bėgant reikėjo kapitalinio katedros vidaus remonto. Jis atliktas 1975–1978 m., vadovaujant inžinieriui Povilui Andrijauskui. Katedros išorė nudažyta 1988-aisiais. Daugelį metų katedros vidumi ir išore rūpinosi ilgametis šios šventovės klebonas monsinjoras Juozapas Antanavičius. Dabarties katedros administratoriui rūpesčių taip pat nestinga – artėjant šimtmečiui šventovė vėl atnaujinama, gražinama. Neseniai katedrą papuošė naujas vitražas, sukurtas iš Panevėžio kilusio vitražininko Broniaus Bružo.
Netrukus, kaip teigia kun. K. Palepšys, šventovės langą virš altoriaus papuoš dar vienas įspūdingas vitražas. „Dabar mes esame atsakingi už tai, kad katedra išliktų, kad ji būtų prižiūrima, atnaujinama, nuolat papildoma, parapijiečių lankoma, sava ir mylima – kaip praeityje, kaip dabar, taip ir ateityje.“
Nepamirštas architektas
Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvuose saugoma Kristaus Karaliaus katedros istorija pasakoja, kad nuo 1928 metų maldos namų statybai vadovavo prelatas Pranciškus Strakšas. Jis buvo statybos komiteto pirmininkas. Be jo, statybomis rūpinosi kanauninkas Jonas Maciejauskas, prelatas Jonas Grabys, gimnazijos kapelionas Juozas Ruškys. Katedros pastatą suprojektavo architektas Romanas Steikūnas, dirbęs kartu su inžinieriumi Aleksandru Gordevičiumi.
Gabus architektas R. Steikūnas gimė 1888 metais Anykščiuose – Juozapo Steikūno ir Stefanijos Kontrimavičiūtės-Steikūnienės šeimoje. 1914 metais jis baigė Rygos politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus architekto išsilavinimą. Kurį laiką dirbo Batumyje, Maskvoje, o į Lietuvą grįžęs 1918 m. apsigyveno Panevėžyje ir dalyvavo steigiant lietuviškas įstaigas. Vėliau buvo paskirtas Lietuvos konsulu Gruzijoje.
Grįžęs į Lietuvą, R. Steikūnas gyveno Kaune, vertėsi architekto praktika, o 1944-aisias artėjant raudonajai armijai kartu su sūnumis pasitraukė į Vakarus. Gyveno Brazilijoje, Rio de Žaneire, dirbo inžinieriumi. Mirė 1953 metų sausio 10 dieną. Be Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros, R. Steikūnas sukūrė bažnyčių, bankų, ligoninių ir kitų visuomeninių pastatų bei gyvenamųjų namų projektus Kaune, kituose Lietuvos miestuose. Panevėžyje 1930 metais jis suprojektavo apskrities ligoninės korpusą.
Plytos iš Upytės Muziejaus turimais duomenimis, prie katedros statybų dirbo 60 darbininkų – iš jų dešimt patyrusių meistrų mūrininkų. Tarp kitų darbavosi ir dešimt moterų. Statybos buvo sėkmingos, tik vienas darbininkas per nelaimingą atsitikimą susilaužė koją. Katedra statyta iš Upytės plytinės plytų ir Upytės miško medžiagos. Žvyras vežtas iš netoli kapinių esančių žvyrduobių.
Kaip apie statybas rašė to meto miesto laikraštis: „Tenka pastebėti nepaprastas vietos šulnys, kurs spėja duoti vandens net dviem pompom, ir laimingas žvyro radinys ant par. kapinių, kas labai palengvina katedros statymo komiteto iždą, nes arti niekur nėra gero žvyro.“
1930 metais vokiečių specialistai katedroje baigė įrengti šildymo aparatą – dvi mašinos galėjo pradėti gaminti šilumą, kuri skleidėsi po grindimis padarytais kanalais, o kitais kanalais, esančiais dar žemiau, šaltas oras buvo traukiamas ventiliatoriais į tuos pačius šildytuvus. Katedros vargonus statė firma iš Karaliaučiaus. Žinoma, kad katedros interjeras įrengtas 1930–1933 metais.
Frontone esančias trijų metrų skulptūras, centrinį altorių, vyskupo sostą ir daug kitų darbų sukūrė profesionalus skulptorius architektas Vincentas Jakševičius. Kultūros vertybė Leidimas šioje miesto vietoje statyti antrąją Panevėžio parapijinę bažnyčią išduotas dar 1904 metais, o 1908-aisiais dabartinės katedros vietoje pradėta statyti Šv. Stanislovo bažnyčia.
„Iki Pirmojo pasaulinio karo padaryta nedaug – tik sumūryti pamatai ir pastatyta klebonija, kurioje laikinai vykdavo pamaldos. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nebuvo didesnio noro tęsti statybas, nes Panevėžyje tuo metu atsirado kita – 1919 metais iš stačiatikių atgauta Pijorų bažnyčia“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Laimė, susiklostė taip, kad Panevėžys vis dėlto turi savąją katedrą, kuri dekoruoti baigta tik 1939 metais. Kristaus Karaliaus katedros puošmenos – talentingų menininkų darbai. Kristaus skulptūra – garsiojo kraštiečio Juozo Zikaro darbas. Kilimo eskizas prie altoriaus taip pat J. Zikaro sukurtas. Virš altoriaus ant lubų – paveikslas „Stebuklas prie Polocko“ – dailininko Jono Mackevičiaus bei jo pagalbininkų dailininkų Domicelės Tarabildienės ir Vytauto Palaimos kūrinys. Jų rankomis tapyta ir Siksto Madonos kopija, šv. Kazimiero paveikslas. Gausu ir daugiau vertingų katedros puošmenų.
Tad, turėdama tokį reikšmingą paveldą, Panevėžio vyskupijos katedra 1997 metais buvo įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Prisimenant garbųjį vyskupą
Panevėžio vyskupijos istorija prasidėjo, kai 1926 metais popiežius Pijus XI vietoj trijų anksčiau buvusių ir kitoms provincijoms priklausiusių diecezijų įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją su penkiomis vyskupijomis. Į Panevėžį paskirtas vyskupas Kazimieras Paltarokas buvo tarsi dovana miestui ir visam kraštui.
Jis buvo ypatingas žmogus, žinomas ne tik kaip dvasininkas, katedros statytojas, bet ir kaip gausių raštų autorius, tikybos vadovėlių rengėjas, vargšų šelpėjas. Jam rūpėjo ne tik religiniai reikalai. Iš karto ėmė kurti kultūrinę miesto dvasią, rūpinosi švietėjiška veikla. Neabejotina, kad naujojo ganytojo dėka miestas tuomet tapo šviesesniu, kultūringesniu, atsirado daug naujos, prasmingos veiklos, skleistos šviesios mintys, burtas jaunimas.
„Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“, – tokias mintis kadaise išsakė Panevėžio vyskupas K. Paltarokas (1875–1958. Ir tie žodžiai užrašyti šio garbingo žmogaus amžino poilsio vietoje Kristaus Karaliaus katedros kriptoje. Tie lemtingi žodžiai, epitafija prie kapo, iš tikrųjų pildosi – vyskupas K. Paltarokas ir dabar savo pavyzdžiu tarnauja žmonėms.
