Žiniasklaidos erdvėje atsirado naujas mėgstamas terminas – melagienos. Kai kurios istorijos, neturinčios jokio realaus pagrindo, pasakojamos taip dažnai ir su tokiu užtikrintumu, kad daugelis žmonių pradeda jomis tikėti.
Kadangi melagienų tema šiandien tokia populiari, jog būtų įdomu pakalbėti apie panašų reiškinį ankstyvosios krikščionybės tyrinėjimuose. Ten taip pat gausu melagienų apie Kristaus asmenį, Bažnyčios kilmę ir Biblijos sudarymą. Šios istorijos nėra pagrįstos jokiais faktais, tačiau jomis tiki pakankamai daug žmonių.
Taigi pakalbėkime apie keletą labiausiai paplitusių istorijų, priskirtinų melagienų kategorijai.
1. Jėzus buvo vedęs Mariją Magdalietę.
Ko gero, tarp sąmokslo teorijų apie ankstyvąją krikščionybę nėra labiau sensacingos ir intriguojančios neįtikėtinos istorijos nei teiginys, kad Jėzus buvo vedęs ir turėjo vaikų. Tai ne tik tapo romano „Da Vinčio kodas“ siužeto pagrindu, bet ir nuolat pasirodo žiniasklaidoje.
Problema, kad šis teiginys akivaizdžiai klaidingas. Nėra jokių įrodymų, jog Jėzus būtų vedęs.
2. Kristaus dieviškumas buvo patvirtintas tik IV amžiuje, Nikėjos susirinkime.
Dar vienas plačiai paplitęs ir jau senas klaidingas įsitikinimas teigia, kad Jėzus buvęs paprastas žmogus, kuris tik vėlyvuoju ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu buvo pakeltas į Dievo rangą. Esą Nikėjos susirinkime buvo nuspręsta, jog krikščionybei reikalingas dieviškas Jėzus, o visi, kurie tvirtino kitaip, buvo tyliai nustumiami į paraštes arba pašalinami.
Vis dėlto verta priminti, kad įrodymų apie ankstyvą tikėjimą Kristaus dieviškumu yra apstu. Maždaug 50 metais apaštalas Paulius Izraelio monoteistinį tikėjimo išpažinimą pritaiko Jėzaus asmeniui, skelbdamas: „Mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį“ (1 Kor 8, 6). Yra rimtas pagrindas manyti, kad taip teigdamas Paulius rėmėsi dar ankstesne tradicija, liudijančia, jog tikėjimas Kristaus dieviškąja prigimtimi egzistavo nuo pat krikščionybės pradžios.
3. Krikščionys neturėjo Biblijos iki Konstantino laikų.
Dar viena dažnai kartojama melagiena skelbia, kad ankstyvieji krikščionys, bent jau pirmuosius keturis amžius, neturėjo Biblijos. Esą to meto tikintieji plaukė teologinių jūrų srove be jokio Šventojo Rašto vedimo, pasikliaudami tik žodine tradicija, kuri nuolat kito ir buvo prieštaringa. Neva problema išsisprendė tik tada, kai IV amžiuje imperatorius Konstantinas įsakė sudaryti Bibliją (žinoma, atrenkant tik tas knygas, kurios jam patiko).
Ši teorija skamba intriguojančiai, tačiau neturi jokio istorinio pagrindo. Pirmiausia nereikėtų pamiršti, kad to meto tikintieji jau turėjo „nulinio ciklo“ Bibliją – Senąjį Testamentą. Jis buvo laikomas neginčijamu Dievo žodžiu, kurio autoritetą krikščionys visiškai pripažino kaip Dievo apreiškimą. Be to, nuo pat pradžių krikščionys savo pačių raštus laikė Šventuoju Raštu, o pagrindinis Naujojo Testamento kanonas buvo aiškus jau II amžiaus pradžioje–viduryje.
4. „Gnostinės“ evangelijos, tokios kaip Tomo evangelija, buvo tokios pat populiarios kaip evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną.
Po 1945 metais įvykusio vadinamųjų „gnostinių evangelijų“ atradimo pasigirdo teiginių, esą šios prarastos knygos buvo netgi populiaresnės už kanonines evangelijas. Esą pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintieji Tomo evangeliją skaitė taip pat dažnai (jei ne dažniau) kaip ir tas knygas, kurios pateko į Bibliją.
Šių teiginių tikslas akivaizdus – įtikinti žmones, kad visos evangelijos yra lygiavertės ir kad nėra „tikresnių“ ar „mažiau tikrų“.
Tačiau pakanka pažvelgti į istorinius duomenis. Vos pradėjus analizuoti visus įrodymus – citavimo dažnumą, naudojimą kaip Šventąjį Raštą, rankraščių skaičių – tampa aišku, kad apokrifinės evangelijos niekada nebuvo plačiai paplitusios. Visi istoriniai rodikliai liudija, jog būtent keturios kanoninės evangelijos buvo populiariausios ankstyvojoje Bažnyčioje.
5. Naujojo Testamento tekstai ankstyvaisiais amžiais buvo radikaliai pakeisti ir iškraipyti.
Galiausiai prie melagienų apie krikščionybę sąrašo dažnai pridedamas teiginys, kad Naujasis Testamentas buvo taip dažnai perrašinėjamas, gadinamas, keičiamas ir redaguojamas, jog niekas nebežino, koks jis buvo iš pradžių. Plačiai nuskambėjęs Barto Ehrmano bestseleris „Iškreipiant Jėzaus žodžius“, skirtas būtent šiai temai, tik dar labiau pakurstė spekuliacijas.
Tačiau ir čia problema ta pati – nėra jokių įrodymų, kad pirminis Naujojo Testamento tekstas būtų prarastas. Ar skirtinguose rankraščiuose esama variantų ar klaidų? Žinoma. Tačiau tai būdinga visiems senoviniams dokumentams. Naujasis Testamentas šiuo požiūriu nėra išimtis.
Kas ir išskiria Naująjį Testamentą iš kitų senovės rankraščių, tai būtent jo tikslumas ir patikimumas. Daugelį kartų per šimtmečius mokslininkai tyrinėjo gausybę Naujojo Testamento rankraščių, suteikdami mums pagrįstą galimybę būti tikriems dėl teksto autentiškumo.
Šios penkios melagienos apie ankstyvąją krikščionybę kartojamos taip dažnai, kad daugelis žmonių ima tikėti jų tariamu neklaidingumu ir teisingumu. Tačiau, kaip ir politinių melagienų atveju, pirmiausia verta patikrinti faktus, o tik paskui ką nors teigti.
