Metams baigiantis, žinia, nestinga visokių apibendrinimų, kas buvo gera ir bloga, ko tikėtasi ar nesitikėta, ko, galiausiai, laukti ir nelaukti kitais metais. Galime minėti visokias banalybes apie pasaulio geriečius, kurie norėjo ir nepadarė ir blogiečius, kurie įrodė, kad gėris nebūtinai laimi pats savaime. Jei reiktų apibendrinti visus vertinimus ir prognozes, tai vienu sakiniu skamba taip: baigėsi beveik gerai, nes galėjo baigtis blogiau, o bus irgi gerai, nes galėtų būti kur kas blogiau…
Visame vertinimų bei prognozių sąraše dėmesį pritraukė vienas kalambūras teigiantis, kad politikai vis dažniau gyvena kažkokiame sau susigalvotos tiesos pasaulyje. Vienas jų sakė, kad Kijevą galima gauti per tris dienas, o kariauja jau beveik keturis metus, kitas sakė galįs tą karą baigti per dieną, o „baiginėja“ beveik metus.
Galiu rimtai patvirtinti, pirmasis tikrai nenorėjo kariauti keturis metus, ir dar planuoti karą į ateitį, kitas nuoširdžiai manė, kad viską žino apie karus, žino, kad juos pakeisti taikos sandėriais labai paprasta. Europa per keturis karo metus taip ir neapsisprendė, ar Maskvos valstybė yra nusikaltėlis ir priešas ar tik laikinai paklydęs strateginis partneris, kuris turi visas teises į savo nežinia kaip „užgyventus“ pinigus Vakaruose…
Sakoma, kad buvo laikas, kuomet žmonės gyveno ir elgėsi taip, o ne kitaip, todėl, kad tikėjo, jog taip reikia. Vėliau pradėjo elgtis ir gyventi ne kitaip, nes žinojo, kad taip sutvarkytas pasaulis. Šiandien praeities pagrindus „aš tikiu“ ir „aš žinau“, pakeitė tezė „Man atrodo, kad…“, o atrodo teisingai, nes kai ką žinau ir kai kuo tikiu…
Vienas iš politinės lyderystės požymių yra įtikinti aplinkinius, kad mano asmeninis „man atrodo, kad…“ yra tiesa. Prezidentas Trumpas mano kad pasaulis yra nekilnojamo turto katalogas, ir viskas parduodama. Klausimas – tik susiderėti dėl kainos.
Toks Adolfas kažkada manė, kad Sovietų Sąjungą galima sudoroti per vasarą ir amerikiečių žvalgyba tvirtino, kad anas teisus. Ta pati amerikiečių žvalgyba nemanė, kad dvidešimt neginkluotų musulmonų gali užpulti Jungtines valstijas su viso NATO, tad ignoravo visas jų „kvailiones“.
Tad kas šiandien mano teisingai? Indijos ir Kinijos vadovai/valdovai? Brazilijos Lula ar Italijos Meloni? Gal kas nors Balkanuose ar Skandinavijoje, bet jie nedideli ir neįdomūs. Jie buvo neįdomūs net ir tada, kaip įrodė, kad Sovietų Sąjunga ar Jugoslavija neturi ateities, ir ne todėl, kad ten blogai su ekonomika. Blogai su morale… Bet argi tai rimta?
Taigi, pasaulis yra ne toks, kaip mums atrodo, netgi ne toks, koks turėtų būti pagal mūsų žinias ir tikėjimą. Todėl mums visiems nesiseka, ir belieka džiaugtis, kad nebuvo taip blogai, kaip galėjo nutikti. Vėl ir vėl stropiai kuriame „logiškus“ ateities scenarijus, o paskui bandome paaiškinti, kodėl viskas įvyko kitaip.
baigėsi beveik gerai, nes galėjo baigtis blogiau, o bus irgi gerai, nes galėtų būti kur kas blogiau…
Taigi, didelis akmuo į vadinamųjų politologų daržą. Istorikai (o tiksliau „baltieji sapnų metraštininkai“) sako, kad „mums atrodo, kad…“ klaidina todėl, kad mūsų tikėjimas yra klaidatikystė, o žinios visai ne iš tos srities… Mano jau ne kartą cituotas politologas George‘as Friedmanas, projektuodamas XXI amžiaus istoriją, perspėjo, kad pasaulis vystysis pagal kvailus ir nelogiškus scenarijus, ir net paaiškino kodėl.
Šiame kontekste kvailumas yra visai ne blogas dalykas. Kvailumu laikomas gebėjimas matyti pasaulio raidą neįprastu „kampu“. Teko matyti netgi straipsnį respektabiliame gamtamoksliniame žurnale, aiškinantį, kad „mokslinis kvailumas“ jau ne kartą leido sukurti tai, kad atrodė nelogiška ir neįtikėtina. (Kai dažnai skraidydavau lėktuvais, vis prisimindavau laikus, lai respektabili prancūzų mokslų akademija buvo kartą visiems laikams nutarus, kad joks mechaninis prietaisas iš principo negali skraidyti…)
Protingieji dažniausiai politikai ir verslininkai) niekaip negali suvokti, kad visos rusijos, europos sąjungos ir amerikos taip pat ne amžinos, kvailiai (dažniausiai, menininkai) sukuria pasaulį ne pagal protingus scenarijus.
Taip pat jau ne kartą mano rašiniuose cituotas istorikas Timothys Gartonas Ashas neseniai atsiprašinėjo mūsų iš Europos Vidurio, kad Šaltojo karo metais jo karta buvo mokyta, jog SSSR yra Rusija, o visokios ten gentys kaip estai ar gruzinai išnyks, ir net nepastebėsime.
Ana karta mokėsi ir tikėjo, kaip kad dabartinė tiki, jog neverta mokytis apie totorius ar čerkesus, nes jų jau beveik nėra. Ir nežinia, kas yra pirma – klaidatikystė dėl nežinojimo ir įsitikinimų, ar tikėjimo klystkeliai dėl žinių stokos.
Minėto britų Timothy svarstymai gal tyčia, o gal ir ne, susišaukė su dviem apaštalo Pauliaus laiškais savo bendražygiui – pirmajam Efezo vyskupui Timotiejui. Dviejuose trumpuose tekstuose šventasis Paulius patarė vyskupui, kaip gyventi ir sugyventi besikuriančioje krikščioniškoje bendruomenėje ne tokiais jau ir ramiais laikais.
Citata ilga, bet tinka kaip šiandien: „…Mes žinome, jog įstatymas yra geras, jeigu žmogus juo deramai naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištininkams, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams, paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui.“
Kiek gi buvo tada „prigyventa“ prieštaravimų sveikam mokslui – žinojimui, – gal daugiau nei šią dieną. Tačiau, kaip sakoma toliau, reikia ne pataikavimo blogiui ir „nerimtų tauškalų“, o tapti tiesos darbininku, nesigėdijančiu tiesos, net jei daugeliui ji neatrodo tokia esanti. O kad tiesa kartais nesutampa visuomenės nuomone, su gerais norais ar verslo interesais, irgi niekaip negalima pamiršti.
Pagal apokrifinius pasakojimu, vyskupas Timotiejus mirė užmėtytas akmenimis; tai padarė įsiutę pagonys, nes vyskupas bandė uždrausti pagonišką Dianos šventę. Žinau, kad bus sakančių, kad taip nusprendė dauguma ir dauguma visada teisi. Argi?
