Iki šiol „Open Doors” vilties centrai Sirijoje pasiekė daugiau nei 5400 žmonių. Juose du kartus per dieną dalijamas maistas žemės drebėjimo aukoms, dažniausiai sumuštiniai, joms suteikiama antklodžių bei vieta poilsiui. Savanoriai ir dvasininkai klausosi, kaip žmonės pasakoja savo išgyvenimus.
„Pastebime, kad daugybė žmonių į tai žiūri kaip į ženklą giliau įsišaknyti savo tikėjime”, – sako Leyla Samar (Leila Samar).
„Viena šeima, moteris, gyvenanti penktame savo kvartalo aukšte su pagyvenusia motina ir sūnumi, pasakojo, kaip jie bėgo, kai aplink juos griuvo pastatas. Jos sūnus, kuris buvo netikintis, šaukė Dievui dėkodamas, kai jie pabėgo”, – pasakoja moteris.
„Mirtis ir pilkos dulkės buvo visur, kur tik galima pamatyti , – dalinasi ji. – Mirtis supo mane. Pastatai sulyginti su žeme.” Kalbėdama per nutrūkusį ryšį, Leyla, pagalbos maistu organizacijos „Open Doors” (liet. „Atvirų durų”) vadinamųjų vilties centrų darbuotoja Alepe, sunkiai rinko žodžius tam, ką pamatė įžengusi į miestą.
„Žmonės tiesiog stovėjo gatvėse prie savo automobilių, – sako ji. Jie sako: šis automobilis – dabar mano namai”.
Per 11 metų trukusį Sirijos pilietinį karą bombardavimą ir apšaudymą Alepo mieste liko sutrūkinėjęs, nestabilus mūras ir griūvanti infrastruktūra. Per drebėjimą socialinėje žiniasklaidoje nufilmuotuose vaizdo įrašuose, kuriuos patikrino BBC, matyti, kaip svyra ir griūva ištisi daugiabučių namų kvartalai, o šeimos bėga šaukdamos iš po jų.
Liudininkai dabar pasakoja apie mieste tvyrantį siaubo paralyžių. Dėl kelių stiprių pakartotinių smūgių žmonės buvo pernelyg išsigandę, kad galėtų grįžti į tuos pastatus, kurie liko stovėti.
„Šią popietę buvau dar vieno drebėjimo liudininkė, – žurnalistams pasakojo Leyla. – Žmonės dabar visur apimti baimės. Mums skubiai reikia, kad būtų įvertintas kiekvieno pastato saugumas, prieš kam nors grįžtant į patalpas. Tačiau dabar tam nėra jokios paramos.”
Žemės drebėjimas yra ypatingas smūgis tiems, kurie stengiasi atstatyti Sirijos bažnyčią.
Sirija krikščionybei yra labai svarbi – ir Antiochija, ir Damaskas buvo svarbūs ankstyvosios Bažnyčios centrai. Vietomis vis dar kalbama aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus.
Tačiau 2013 m. ISIS pradėjus pulti ir užgrobti miestus, prasidėjo masinis krikščionių perkėlimas. Visur, kur ISIS perėmė kontrolę, krikščionims buvo įsakyta atsiversti, mokėti religinį mokestį džizja arba jiems grėsė mirtis. Šimtai krikščionių, įskaitant Graikijos ir Sirijos stačiatikių bažnyčios vyskupus, buvo pagrobti.
Ibrahimas Najjaras, krikščionių bendruomenės darbuotojas, dirbantis „Open Doors” remiamame projekte „Vilties centrai”, sako, kad ilgalaikius ISIS sukelto siaubo padarinius dabar dar labiau sustiprina nuolatinis pavojus judėti po sugriautus miestus ir miestelius.
„Neapibrėžtumo ir izoliacijos jausmas didėja, – telefonu žurnalistams sakė jis. – Dabar, kaip jie mato, net jų pačių namai nėra pakankamai saugūs. Jie jaučia, kad gyvena namuose, kurie lengvai įtrūksta ir gali nugriūti. Taigi jų nesaugumo jausmas didėja”.
Pastoriai ir bažnyčios darbuotojai meldžiasi, kad mažytė krikščionių bendruomenė sugebėtų atlaikyti išsekimą ir nežinomybę, su kuria susiduria.
„Mūsų tikslas – sustiprinti tai, kas dar liko. Turime padėti krikščionims, ne tik teikdami pagalbą, bet ir galvodami apie ilgalaikę perspektyvą”, – sako Ibrahimas Jaffaras (Ibrahimas Džafaras).
„Kaip mūsų bažnyčios pastatai buvo tvirti prieglobsčiai Alepo gyventojams, taip tvirtai melskitės, kad Kristaus kūnas čia būtų stiprus ir atsparus. Sirijai labiau nei bet kada reikia krikščionių mažumos tarnystės ir atsparumo”, – priduria jis.
Žemės drebėjimas Sirijoje įvyko praėjusį pirmadienį 4 val. ryto. Tie, kurie pakankamai greitai paliko savo namus, atsidūrė šaltoje nakties temperatūroje be šiltų drabužių ar avalynės.
Savanoriai ir bažnyčios darbuotojai skuba parūpinti maisto, antklodžių ir higienos reikmenų. Šiuo metu „Open Doors” partneriai „Vilties centrai” skirsto pagalbą septyniose Alepo ir Latakijos vietovėse, o vien vienoje bažnyčioje ją gauna daugiau kaip tūkstantis žmonių.
Už Alepo ribų didžiuliai šiaurės vakarų Sirijos plotai vis dar nepasiekiami telefonu. Šis regionas įsivėlęs į pilietinį karą, o tose teritorijose, kurias kontroliuoja opozicijos pajėgos, apskritai egzistuoja tik viena nedidelė perėja Turkijos pasienyje, per kurią galima pristatyti pagalbą.
Visų konfesijų vienuolynai ir bažnyčios – maronitų, rytų ir graikų ortodoksų, katalikų ir daugelio kitų – atveria savo duris, kad galėtų spręsti masinio benamių skaičiaus problemą.
Bažnyčių vadovai pabrėžia, kad visi yra laukiami, nepriklausomai nuo tikėjimo, tautybės ar politikos.
„Tai beviltiška humanitarinė situacija”, – žurnalistams sakė chaldėjų katalikų arkivyskupas Antoine’as Audo. Jo rezidencijoje gyvena apie 50 žmonių, tarp kurių yra pagyvenusių žmonių ir mažamečių kūdikių. Kiti prieglobstį randa maronitų Švento Elijo katedroje, 1 600 – graikų ortodoksų vyskupijoje, daugiau kaip 2 000 – pranciškonų vienuolyne Alepe.
„Nėra elektros, nėra kuro, žiema labai atšiauri, šalta ir viduje, ir lauke. Ten labai daug skurdo”, – sako arkivyskupas.
