Žvelgdami į antraštę galime teigti, kad iš pirmo žvilgsnio – beveik nieko. Vienoje pusėje – pilna sporto salė, emocijos, sirgaliai, profesionalūs žaidėjai. Kitoje – pustuštė parapijos bažnyčia.
Tačiau šias, atrodytų, visiškai skirtingas sferas gali vienyti vienas labai paprastas dalykas – tikėjimas.
Tik krepšinyje mes seniai supratome vieną dalyką: jeigu nori turėti stiprią komandą, turi nuolat ieškoti naujų žaidėjų, juos priimti, ugdyti ir suteikti jiems vietą aikštėje.
O kai kurios parapijos vis dar gyvena tarsi sovietmečio krepšinio klubai.
Tie patys žmonės. Tas pats ratas. Tie patys įpročiai. Kartais net susidaro įspūdis, kad naujas žmogus labiau trukdo, negu papildo komandą.
Sovietmečiu krepšinio klubai buvo gana uždari. Žaidėjai metų metus žaisdavo toje pačioje komandoje. Sudėtis beveik nesikeisdavo.
Gal ir parapijai reikia išmokti būti ne uždaru klubu, o gyva Kristaus komanda?
Šiandien profesionalus klubas veikia visiškai kitaip. Yra vaikų akademijos, jaunimo komandos, treneriai, skautai. Žmogus ateina, mokosi, auga, tampa komandos dalimi. Vieni lieka ilgam, kiti išeina, bet komanda nuolat atsinaujina.
Gal ir parapijai reikia išmokti būti ne uždaru klubu, o gyva Kristaus komanda?
Žmogus pirmiausia ateina kaip žiūrovas.
Paskui tampa lankytoju.
Vėliau – savanoriu.
Dar vėliau – komandos nariu.
O galiausiai pats atsiveda kitą žmogų.
Juk Kristus nekvietė žmonių būti žiūrovais. Jis kvietė: „Sek paskui mane.“
Bažnyčioje taip pat nereikia visų padaryti vienodų. Vienas gieda, kitas groja, trečias dirba su vaikais, ketvirtas organizuoja renginius, penktas rūpinasi senoliais, šeštas komunikuoja, septintas tiesiog moka būti šalia žmogaus, kuriam sunku.
Kunigo užduotis nėra vien pripildyti suolus. Jo užduotis – padėti žmogui atrasti savo vietą Kristaus komandoje.
Krepšinyje neužtenka turėti žiūrovų tribūnose. Reikia žaidėjų aikštėje.
Gal ir Bažnyčiai šiandien reikia ne tik daugiau lankytojų, bet ir daugiau žaidėjų – žmonių, kurie ne tik ateina, bet ir dalyvauja, tarnauja, kuria, prisiima atsakomybę.
Nes jeigu parapija tik saugo savo senąją sudėtį, vieną dieną gali paaiškėti, kad nebėra kam žaisti.
Krepšinis ir parapija – dvi visiškai skirtingos sferos. Bet jas gali jungti vienas paprastas dalykas – tikėjimas.
Vieni tiki pergale aikštėje.
O mes tikime Kristumi – Tuo, kuris ir šiandien kviečia naujus žmones į savo komandą.
Gal mums tereikia išdrįsti juos įsileisti į aikštę?
