Trečiadienio rytą Šv. Petro bazilikoje vykusioje bendrojoje audiencijoje priėmęs penkis tūkstančius piligrimų, tęsdamas katechezę, skirtą Vatikano II susirinkimo dokumentams, popiežius Leonas XIV užbaigė ciklą, kuriame pastarosiomis savaitėmis buvo kalbama apie konstituciją „Sacrosanctum Concilium“. Paskutinėje šio ciklo katechezėje popiežius aiškino priežastis, dėl kurių Susirinkimo tėvai ėmėsi liturgijos reformos.
Šiuo požiūriu daug ką pasako laiškas tikintiesiems, kurį kardinolas Giovanni Battista Montini, tuometinis Milano arkivyskupas, būsimasis popiežius Paulius VI, 1962 m. spalio 28 d. parašė savo vyskupijos tikintiesiems. Liturgija, rašė jis, „yra kilni tiek dieviškumo, tiek žmogiškumo išraiška. Ji yra kalba. Ji yra ir dieviškoji mokymo priemonė, ir kartu pokalbio su Dievu balsas. Akivaizdu, kad ji negali atsisakyti savo mokomosios funkcijos ir negali nesuteikti tikėjimui bei pamaldumui galimybės reikštis spontaniškai ir suprantamai.“ Remdamasis šiuo įsitikinimu būsimasis popiežius tvirtino, kad tikintieji per liturgiją nebegali ir nebeturi būti nebylūs ir pasyvūs.
Šį įsitikinimą skelbia ir Susirinkimo konstitucija apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“: „Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi nuo Viešpaties kūno stalo, dėkotų Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavyje“ (SC, 48).
Popiežius šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje priminė, kaip pats Susirinkimas apibrėžė liturginės reformos tikslą: „Kad krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, reikia uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu. Mat liturgija susideda iš nekintamosios dalies, nes ši įsteigta Dievo, ir kintamųjų dalių, kurios laiko būvyje gali ar net turi kisti, jei į jas prasismelkia tai, kas mažiau dera su pačia liturgijos vidine prigimtimi arba kas pasidaro mažiau tinkama. Liturginius tekstus ir apeigas atnaujinant reikia sutvarkyti taip, kad jie aiškiau atskleistų šventus dalykus, kuriuos išreiškia, ir kad krikščionys pajėgtų juos kiek galima lengviau suprasti bei pilnai, aktyviai, bendruomeniškai į juos įsijungti“ (SC, 21).
Popiežius Leonas pabrėžė, kad poreikis atnaujinti liturgiją atsirado ne staiga, bet apie jį popiežiai kalbėjo nuo XX amžiaus pradžios. Pijus XI apaštališkojoje konstitucijoje „Divini cultus“ rašė, kad tikintieji neturėtų dalyvauti liturginėse apeigose „tarsi svetimi arba nebylūs stebėtojai“, o popiežius Pijus XII enciklikoje „Mediator Dei“ teigė, kad liturgijoje reikia skirti dieviškuosius elementus, kurie yra nekintami, ir žmogiškuosius, kurie gali būti keičiami. Tad Vatikano II susirinkimo paskatinta liturgijos reforma yra Bažnyčios tradicijos tąsa. Teisingas jos supratimas padeda nustatyti ir atmesti piktnaudžiavimus, pasitaikiusius kai kuriose Bažnyčios srityse posusirinkiminiu laikotarpiu ir, deja, kartais pasitaikančius iki šiol, kai suabsoliutinami arba klaidingai suprantami kai kurie principai, kuriais buvo grindžiama pati reforma.
Pirmiausia ganytojams – vyskupams, bet taip pat ir kiekvienam kunigui – tenka atsakomybė saugoti ir puoselėti liturgiją, kad, laikantis normų, ji spindėtų tauriu paprastumu ir liudytų, jog Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, sakė popiežius baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.
