Prieš dešimt metų, 2016 m. rugpjūčio 24 d., 3 val. 36 min., kelias Vidurio Italijos vietoves sukrėtė itin stiprus žemės drebėjimas. Stipriausio požeminio smūgio magnitudė siekė 6,0, o epicentras buvo Tronto slėnyje, tarp Akumolio miestelio Lacijuje ir Arkvata del Tronto miestelio Markėje.
Per žemės drebėjimą žuvo beveik 300 žmonių, iš jų 239 – vien Amatričėje, Riečio provincijoje. Amatričė tapo vienu pagrindinių 2016 m. žemės drebėjimo tragedijos simbolių.
Praėjus dešimčiai metų nuo nelaimės, surengtos kelios atminimo ceremonijos, taip pat dvejos Mišios, kurioms vadovavo Italijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Matteo Maria Zuppi (Matėjas Marija Cupis).
„Šiandien ir mes sakome: pirmyn, statykime! Ir patys ryžtingai imkimės šio gero darbo“, – per rytines Mišias Arkvata del Tronto miestelyje sakė kardinolas. Pasak jo, prisimindami tragediją žmonės vėl susiduria su „siaubingos, nerimą keliančios griaunamosios žemės drebėjimo jėgos slėpiniu“, kurio padariniai nesibaigė kartu su paskutiniu požeminiu smūgiu.
„Dėl to mums nepakeliama ir taip plačiai paplitusi jėgos kultūra, kuri griauna sambūvį, naikina tai, kas sukurta, ir įžiebia smurtą bei karą, naikinančius viską. Žinome, kokius blogio padarinius sukelia žemės drebėjimas. O karo atveju atsakomybė yra aiški, kaip ir bendrininkavimas bei visa tai, kas kursto smurto ir neapykantos verpetą, kurio vėliau niekas nebesugeba suvaldyti“, – kalbėjo M. M. Zuppi.
Kardinolas priminė per žemės drebėjimą žuvusius žmones, kurių vardai tą naktį buvo skaitomi skambant varpui. „Visada pradedame nuo to skausmo, kai dangus griūva ant galvos ir sudreba pasaulio pamatai, kai viskas tampa nenuspėjama ir tarsi atsigręžia prieš mus. Nenorime to pamiršti. Negalime. Iš naujo tai išgyvendami pajuntame būtinybę gydyti padarytas žaizdas, kad jos sulauktų reikiamos priežiūros“, – sakė jis.
M. M. Zuppi pabrėžė, kad atstatymas turi būti bendras darbas. „Visada turime stengtis kurti drauge, kiekvieno patirtį paversdami stiprybės šaltiniu, o klausymąsi ir dialogą – bendru pagrindu, kuriame galėtų augti teisingumas ir brolybė.“ Pasak kardinolo, būtent tai buvo patirta po nelaimės, kai tūkstančiai savanorių, asociacijų, institucijų darbuotojų, paprastų vyrų ir moterų konkrečiais darbais, artumu ir dalijimusi padėjo šioms vietovėms.
„Ne pažadų, o visų darbo“, – pabrėžė Italijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. Jis ragino kiekvieną pagal savo pareigas ir atsakomybę prisidėti prie atstatymo, pasitelkiant tą solidarumo jėgą, kuri suteikė tiek paguodos pirmosiomis dienomis po tragedijos. Pasak jo, sunkumus būtina vadinti tikraisiais vardais, nes tik taip juos galima įveikti. „Žinome, kad prarastas laikas ir nepateikti atsakymai nelieka be pasekmių.“
„Jėzus yra pirmasis gelbėtojas ir visada paskutinis, pasiliekantis ten, po griuvėsiais“, – tęsė kardinolas.
Antrosios Mišios popietę buvo aukojamos Amatričėje. Per jas M. M. Zuppi pabrėžė: „Dievo meilė nėra paliatyvi priemonė, narkotikas, padedantis pamiršti ir eiti pirmyn, bet kentėjimas kartu su kenčiančiuoju, blogio nugalėjimas, to, kas sugriauta, atstatymas. Jėzus stoja prieš blogį ir moko mus kovoti su juo vienintele jėga, galinčia jį nugalėti, – meile.“
Pasak kardinolo, tragedijos atminimas skatina nepamiršti ir tų, kurie kenčia šiandien – nukentėjusiųjų nuo žemės drebėjimų, taip pat nuo žmogaus sukelto naikinimo, smurto ir karo. „Dievas moko būti žmonėmis. Koks žmogiškumas yra nusigręžti, žmogų paversti skaičiumi, o mirtį – statistika? Dievas atjaučia kenčiančiuosius ir nori, kad ašaros virstų džiaugsmu“, – kalbėjo M. M. Zuppi.
„Jėzus yra pirmasis gelbėtojas ir visada paskutinis, pasiliekantis ten, po griuvėsiais“, – tęsė kardinolas. Jis priminė po nelaimės palapinėje vykusias laidotuves ir virvėmis pritvirtintą Nukryžiuotąjį, perteikusį tragedijos mastą. „Šioje Apokalipsėje, kurią nešiojamės širdyje, Šventasis Raštas mums kalba apie miestą, nužengiantį iš dangaus, nuo Dievo, spindintį Dievo šlove. Statykime jį“, – ragino M. M. Zuppi. Pasak jo, tai padeda nepasiduoti ir tikėti, kad nuo nelaimės iki šiol kenčiančios vietovės gali atgimti ir vėl atrasti viltį.
„Dievas yra bendrystė ir primena mums, kad būsime viena, nes meilė vienija, o blogis griauna ir skiria. Tai priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų. Reikia ne ginčų, bet visų įsipareigojimo“, – baigdamas sakė kardinolas, pabrėždamas valstybės ir jos institucijų, Bažnyčios bei kiekvieno žmogaus atsidavimo ir kūrybingumo svarbą.
