Žinia, kad už sankcijas Baltarusijos režimui agitavusi Lietuva pati ir toliau įsileis Baltarusijos eksportą – kalio trąšas – labai greitai virto skandalu. Ekspertai reiškia pasibaisėjimą, su tranzitu susijusios įmonės aiškina priežastis, o du ministrai paskelbė lyg ir atsistatydinantys.
„Lyg ir“, nes abu sako galintys tą padaryti, bet sprendimą priimti palieka premjerei. Premjerė prieš metus sakė, kad pati atsistatydins, jei nesitrauks susikompromitavęs ministras.
Gabrielius Landsbergis susikompromitavęs visais lygmenimis – tiek pasirinkta politika, tiek jos įgyvendinimu. Šiandien visi kalba tik apie įgyvendinimą. JAV įvedus sankcijas Baltarusijai, to siekusiai Vyriausybei iš tiesų gėdinga negebėti jų įgyvendinti Lietuvoje. Tačiau iš „Belaruskali“ bendrovės per Lietuvą į Klaipėdos uostą tranzitu kasmet keliauja kalio trąšų už 3 milijardus eurų. Bendrovė yra susimokėjusi į priekį, muitinė jos krovinius praleidžia, „Lietuvos geležinkeliai“ veža, o „Birių krovinių terminalas“ krauna ir plukdo šią produkciją JAV ir kitiems pirkėjams.
JEIGU (ir tai labai didelis „jeigu“) iš tiesų reikėjo uždrausti Baltarusijos prekių tranzitą per Lietuvą, to įgyvendinimu turėjo pasirūpinti tikrai ne patys „Lietuvos geležinkeliai“, pasieniečiai ar privačios uosto įmonės. Net ne Vyriausybė.
Kadangi Lietuvos užsienio politikos ašimi tapo konfliktų kūrimas (jų naujų per metus sukurta ar užaštrinta kaip niekada daug), Užsienio reikalų ministerijoje (URM) veikia viceministro Manto Adomėno kuruojama Sankcijų grupė. Teisingai, tai tikrasis jos pavadinimas ir jos tiesioginė funkcija. Būtent ši grupė ir ją kuruojantis viceministras turėjo pasirūpinti veiksmų planu, kad visi, kas susiję su sankcijų įgyvendinimu, būtų supažindinti ir pasiruošę. Ekonominių sankcijų ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymas (11 ir 13 straipsniai) numato, kad sankcijų įgyvendinimą koordinuoja ir priežiūrą vykdo Užsienio reikalų ministerija (12 straipsnis numato ir kitų institucijų pareigą).
Lietuvos užsienio politikos ašimi tapo konfliktų kūrimas
Pasiruošimo reikėjo rimto. Štai „Lietuvos geležinkeliai“ negali tiesiog nutraukti sutarties, nes baudos reikštų ne „kažkokius“ nuostolius, o šios valstybės įmonės bankrotą. Seimas ar Vyriausybė turėjo įstatymu ar nutarimu suteikti tam pagrindą – įstatymų pakeitimas yra force majeure ir pakankama priežastis nesilaikyti sutarties. Juo labiau, tas pats galioja privačioms uosto krovos įmonėms.
Tačiau nieko nebuvo daroma, apsiribota garsiai paskelbus sankcijas, o apie reikiamas pataisas kalbama tik dabar. Ministras G. Landsbergis apskritai vėl „nebuvo informuotas“ ir tik po skandalo paaiškėja, kad visgi buvo. Realus faktinis valstybės valdžios užtikrinimas šalies teritorijoje yra vienas iš esminių valstybės bruožų. Situacija su sankcijomis Baltarusijai kaip niekada aiškiai ir netikėtai apnuogino chaosą, kurį šalyje leidžia ši padėties nevaldanti Vyriausybė.
Konfliktų politika Rusijos naudai
Tačiau tikroji G. Landsbergio kaltė – ne URM nesuplanuotas sankcijų įgyvendinimas. Tai, nors ir skandalingas, tačiau visgi antraeilis dalykas. Lietuvos vykdoma „vertybinė“ užsienio politika, virtusi tiesiog nuolatiniu konfliktų ieškojimu, yra tikroji G. Landsbergio kaltė ir priežastis jam atsistatydinti.
Beprecedentis Lietuvos kišimasis į Baltarusijos vidaus procesus akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos geopolitiniams interesams. Lietuvai reikalinga būtinai suvereni ir stabili, o pageidautina ir proeuropietiška bei demokratinė Baltarusija. Tačiau šie siekiai susikerta. Nešti Baltarusijai demokratiją išsiruošta tam nesant jokių prielaidų – nei kritinės masės režimui nuversti, nei populiariausio proeuropietiško kandidato, kurį galėtų pagrįstai remti Lietuva ir ES.
Protestai Baltarusijoje neturėjo jėgų nuversti Lukašenkos, o bet koks jo režimo silpninimas jo nenuverčiant reiškia tik vieną – didesnę Rusijos įtaką šioje šalyje ir Lukašenkos priklausomybę nuo Putino pagalbos valdžiai išsaugoti. Tai ir vyksta.
Pagrindinis dalykas, kurio pasiekė konservatorių „vertybinė“ užsienio politika Baltarusijoje, yra didesnė Rusijos įtaka šioje šalyje ir Lukašenkos priklausomybė nuo Putino. Šalutiniai poveikiai kaip Lukašenkos blaškymasis, grobiami lėktuvai, galiausiai, sukelta migrantų krizė, taip pat žalingi Lietuvai ir regionui. Žadėdami demokratiją, valdantieji destabilizavo režimą ir priartino faktinę Rusiją prie Lietuvos sienų. Vardan (kol kas?) neįmanomos demokratijos paaukoti suverenumas, stabilumas ir proeuropietiškumas.
Pagrindinis dalykas, kurio pasiekė konservatorių „vertybinė“ užsienio politika Baltarusijoje, yra didesnė Rusijos įtaka
Lukašenkos veiksmai agresyvūs ir jam negali būti nuolaidžiaujama. Atkurti santykius su Minsku galima tik prieš tai jėga atrėmus migrantų antplūdį, o ne prašant Lukašenkos pagalbos ar pasigailėjimo. Tačiau G. Landsbergio reakcija į visus Lukašenkos veiksmus vis ta pati – sankcijos.
JAV sankcijas įveda žiūrėdama savo interesų, ką itin gerai pademonstravo pačios JAV eksportui naudingos sankcijos Nord Stream 2. Lietuvos Vyriausybė šalies interesų apskritai nežiūri ir tiesiog tikisi, kad Baltarusijos žmonės bus mažiau pakantūs nei Lietuvos. Nuo sankcijų nukentės ir Baltarusija, ir Lietuva (ypač Klaipėda).
Tačiau kaip teisingai nesiliauja kartojęs Audrius Bačiulis, sankcijų „Belaruskali“ nugalėtoja bus ir vėl ta pati Rusija – jos trąšų gamintojas „Uralkali“, Rusijos geležinkeliai ir Rusijos uostai. Trąšų kaina ir paklausa augs, pasaulyje prognozuojamas jos augimas, o tiekėjų nėra daug. Rusija – antra didžiausia eksportuotoja po Kanados, bet vos lenkianti Baltarusiją.
Įvertinus pasekmes, kyla klausimas, kaip nutinka, kad mūsų užsienio politika, vardan kovos su Lukašenka, ryžtasi vėl ir vėl stiprinti Putiną?
Priežastys
Lietuvos valdančiųjų „vertybinę“ užsienio politiką paaiškinti sunku. Jos vidinė logika prasilenkia su pasaulio realijomis. Koalicijos sutartyje pažadėta kovoti su žmogaus teisių ir demokratinių laisvių pažeidimais visame pasaulyje. Tai neįmanoma ir niekas pasaulyje to nedaro.
Nuosaikiu skaičiavimu, pasaulyje yra 52 diktatūros, tačiau demokratinės teisės ir laisvės reikšmingai varžomos ir daugybėje formaliai demokratinių šalių. Kovoti už teises ir laisves galima iki nukritimo. Tačiau visos demokratinės šalys su diktatoriais visame pasaulyje – tolimais ir kaimynystėje – palaiko diplomatinius ir ekonominius santykius, prekiauja ir prireikus bendradarbiauja, kol šios šalys nekelia tiesioginės grėsmės jų saugumui ar nacionaliniams interesams. Priešingai, turtingos demokratinės šalys ne vienam diktatoriui netgi teikia pagalbą.
Chrestomatinis pavyzdys – JAV santykiai su rankas ir galvas kapojančia Saudo Arabija. Tai ne pritarimas diktatorių veiksmams, o pripažinimas, kad jokia šalis negali spręsti viso pasaulio problemų, kol kur nors nevyksta įsikišimo reikalaujantys nusikaltimai žmogiškumui.
Lietuva dešimtmečiais palaikė būtent tokius santykius su diktatūra Baltarusijoje, tą darė visi prezidentai nuo Brazausko iki Grybauskaitės. Lukašenka šiuo laikotarpiu represavo opoziciją, klastojo rinkimus, cenzūravo žiniasklaidą ir melavo pasauliui apie padėtį Baltarusijoje. Lietuva reguliariai smerkė šiuos pažeidimus, teikė prieglobstį politinį persekiojimą patiriantiems disidentams (nors A. Beliackį ir gėdingai atidavė), tačiau santykių dėl to nenutraukė, Lukašenkos oponentų neskelbė rinkimų nugalėtojais ir nesielgė su jais kaip su prezidentais tremtyje.
Kodėl viskas pasikeitė 2019–2020 metais? Banaliausias paaiškinimas būtų nesugebėjimas nusistatyti prioritetų. Kaimynystėje turime Rusiją, kuri objektyviai agresyvi kaimynų atžvilgiu ir siekia atkurti teritorijų kontrolę ar bent įtaką buvusios SSRS žemėse. Kiek Lietuva turi jėgų konfliktuoti ir telkti tam partnerius, jos turėtų būti nukreiptos būtent į Rusiją – į jos silpninimą, o ne stiprinimą. Dabar gi konfliktas su Lietuvos atžvilgiu neagresyviu buvusiu Lukašenka tiesiogiai stiprina Lietuvos atžvilgiu agresyvią Rusiją. Tai Lietuvai žalinga politika.
Galimas blogesnis scenarijus – ideologija. Jis reikštų, kad Lietuvos interesai konservatorių yra aukojami dėl sąmoningo ideologinio / „briuselinio“ tikslo bet kokia kaina nešti atvirosios pilietinės visuomenės projektą Baltarusijai, pasiruošus dėl to rizikuoti viskuo. Jeigu Baltarusijos režimas atsilaikys (o taip ir bus), Lietuvos nuostolius šiame žaidime dengs tik Lietuvos žmonės. Net tvoros statybų Europos Komisija nefinansuoja.
Lietuvos interesai konservatorių yra aukojami dėl sąmoningo ideologinio / „briuselinio“ tikslo bet kokia kaina
Baisiausiu beprotiškos užsienio politikos paaiškinimu instinktyviai nesinori tikėti, bet jis vertas apmąstymo. Valdantieji ideologiškai siekia atiduoti rinkai kuo daugiau valstybės sektorių. Pataikavimas globaliam kapitalui yra neoliberalizmo ideologijos pamatinė nuostata. Vyriausybė birželį jau bandė patyliukais priimti visą eilę strateginės reikšmės susisiekimo objektų privatizuoti leidžiančias pataisas, bet tada jas sėkmingai vetavo G. Nausėda. Tačiau ypač Liberalų Sąjūdžiui ir Laisvės partijai šis ideologinis tikslas yra esminis.
Kaip pastebi prof. Vytautas Radžvilas, sankcijų karas su Baltarusija beveik neišvengiamai pakirs ne vieną strateginės reikšmės valstybės įmonę. Jos nebegalės gintis tuo, jog yra efektyvios. Tariama būtinybė privatizuoti vardan didesnio veiklos našumo taps daug labiau įtikinama.
„Lietuvos geležinkelių“ atveju tai ypač konkretu: jei nutrauktų sutartį ir bankrutuotų, jie turėtų būti arba išpirkti visų mokesčių mokėtojų pinigais, arba privatizuoti. Mažų mažiausiai, tai labai saldus „vertybinės“ užsienio politikos padarinys ideologiniams neoliberalizmo fanatikams. Klausantis E. Gentvilo, ši hipotezė įgauna pagrindą.
Išvada
Kokios bebūtų tikrosios priežastys, piliečius turi dominti pirmiausiai pasekmės ir iš pasekmių kilti politikų atsakomybė. Gabrieliaus Landsbergio asmeniškai kuruojama „vertybinė“ užsienio politika yra žalinga Lietuvai ne tik absoliučiai chaotiško ir nevaldomo įgyvendinimo.
Pirmiausiai ji žalinga pačiu savo tikslu – generavimu konfliktų, kuriuose įsuktos Lietuva ir Baltarusija silpnėja, leisdamos Rusijai stiprėti jų sąskaita. Rusijai telkiant kariuomenę prie Ukrainos sienos, atvirai grasinant karine agresija (nebe žaliais žmogeliukais), o Joe Bidenui nežadant karinio atsako (tik diplomatinį ir… sankcijas), ši grėsmė atrodo kaip niekada akivaizdi.
Jos fone Lietuvos kovos su Baltarusija panašėja į makabrišką žaidimą smėlio dėžėje.
Atsistatydinimas yra vienintelis būdas Gabrieliui Landsbergiui išlipti iš šios smėlio dėžės ir susirinkti mašinytes.
