Ne paslaptis, kad daugelis mūsų iki šiol karą įsivaizduoja tokį, kokį matė filmuose. Karas – tai ginkluoti vyrai, bėgantys per mūšio lauką, iš dangaus krentančios bombos, degantys pastatai ir pergalės vėliavos. Praeitas šimtmetis. Dabar, kai naujienų laidose rodomi šviesą ir vandenį praradę miestai, šąlantys vaikai ar degantys transformatoriai, nejučia kyla klausimas – kas gi čia? Nejaugi toks keistas XXI amžiaus karas?
Atsakysiu – taip. Tai XXI amžiaus karas ir… nieko čia keisto. Būtent tokiam karui turime būti pasiruošę. Bloga naujiena – pasiruošę nesame.
Netingintys panaršyti internetą veikiai supras, kad esama daug „šiuolaikinės“ karybos konceptų, bet, šiek tiek supaprastinus, visus juos galima suskirstyti į dvi esmines karo vadybos filosofijas.
Viena jų, savo šaknimis siekianti Antikos stratego Sun Tzu mokymą, sako, kad karas pradedamas politiniu sprendimu, o to sprendimo vykdytojas yra kariuomenė. Karys – tai, iš esmės, valstybės tarnautojas, su ginklu rankose atliekantis specialią užduotį – karinę misiją.
Jei medkirtys kerta medžius pagal girios retinimo planą, jis nėra gamtos niokotojas, taip ir karys nėra koks nors nusikaltėlis. Nusikaltėliu jis tampa, jei savo karinę galią naudoja ten, kur ji negali būti naudojama, pavyzdžiui, prieš civilius, naikinant nekarinius taikinius, ir panašiai.
Pagal pastarąją filosofiją yra sukurta visa šiuolaikinė karo teisė, apibrėžianti, kas yra kombatantas ir civilis, kas yra teisėtas taikinys, kokios yra taikių gyventojų ar karo belaisvių teisės, kuo skiriasi „normalus“ gyvenimas nuo karo stovio, ir panašiai. Todėl kariuomenė kariauja karą, o civiliai gyvena savo taikų gyvenimą… Vieni kitiems nei trukdo, nei padeda. Skamba viskas labai gražiai, bet jau girdžiu skaitytoją sakant, kad yra visai ne taip…
Kita filosofija kyla iš XIX amžiaus karo teoretiko Carlo von Clausewitzo (Karlo fon Klauzevico) rašinių. Pasak jų, karas, tiesa, yra politinio sprendimo padarinys, tačiau jame dalyvauja visa žmonių bendrija. Kariuomenė yra tik fizinio susidūrimo dalyvis, o visi kiti – žmonės, kurie gamina, kuria, transportuoja, rengia karius, augina vaikus – taip pat yra karo dalyviai.
Svarbu tai, kad kuo ilgesnis karas, tuo labiau į jį įtraukiamos visos bendruomenės.
Svarbu tai, kad kuo ilgesnis karas, tuo labiau į jį įtraukiamos visos bendruomenės. Aiškios ribos tarp karių ir civilių nebelieka, negali patvirtinti, kad koks nors tiltas, kuriuo gabenami tankai yra „civilinis objektas“, ar koks internautas, teikiantis informaciją apie okupacinę kariuomenę, yra niekuo dėtas taikus gyventojas. Taigi, specialią karinę operaciją iš tiesų galima „susukti“ per tris dienas, o per devynis mėnesius turime tikrą klauzevicišką arba totalinį (kai kas sako, hibridinį) karą.
Žinomas JAV karybos ekspertas Johnas A. Wardenas III (Džonas A. Vordenas), remdamasis C. von Clausewitzu, sukūrė vadinamą Penkių žiedų šiuolaikinio karo konceptą, aiškinantį, kad totaliniame kare šalies galia remiasi penkiais „svorio centrais“, kurių bent vieno sunaikinimas praktiškai reiškia pralaimėjimą. Pritaikius Wardeno mokymą, dabartinis karas Ukrainoje atrodo kaip (kad ir kaip liūdnai skambėtų) tipinis XXI amžiaus karas.
Tie penki J. A. Wardeno žiedai yra kariuomenė, tiekimo ir palaikymo infrastruktūra, visuomenės ideologinė orientacija, būtinos išgyvenimo priemonės ir politinė šalies vadovybė. Nesunku suvokti, kad vasario pabaigoje „trijų dienų operacijos“ siekis buvo pašalinti Ukrainos politinę vadovybę, kuri, atrodė, būsianti ta silpnoji grandis. Kitos silpnosios grandys turėjo būti visuomenės abejingumas režimo pasikeitimui bei Ukrainos kariuomenė.
Vienintelis neapgintas žiedas yra tai, kas angliškai vadinama essentials, t. y išgyvenimui būtinos priemonės – elektra, vanduo, šiluma, ryšiai.
Šiandien matosi, kad politinės vadovybės pašalinti nepavyko, visuomenė konsoliduotai antirusiška, o kariuomenė lengvai neįveikiama ir gerai aprūpinta. Vienintelis neapgintas žiedas yra tai, kas angliškai vadinama essentials, t. y išgyvenimui būtinos priemonės – elektra, vanduo, šiluma, ryšiai.
Pagal minėtą Sun Tzu filosofiją ir galiojančią karo teisę – tai civilinė visuomenės gyvenimo dalis, bet pagal Clausewitzą… viskas yra karas. Štai jums ir atsakymas. Rusija kariauja ne pagal galiojančią teisę. Ji nėra kaip tas vairuotojas, kuris pažeidė eismo taisykles dėl neapdairumo- ji yra nusikaltėlis.
Man regis, mes – Vakarai – vis dar norime sutramdyti Rusiją administracine baudele… Nepadės. Tai kriminalas. Mes vis dar norime, kad karas vyktų pagal Sun Tzu, nes norime gyventi teisingai.
Dar blogiau, kad pastaraisiais dešimtmečiais mes ruošėmės tokiam Sun Tzu tipo karui, tikėdamiesi, kad Clausewitzo beprotybių nebebus. Ir kad iš viso istorija (taip pat ir karo istorija) baigėsi. Technologiškai esame už rusus tikrai pranašesni, bet nesame pasiruošę būtent tokiam karui, kokį mums bando primesti.
O, beje, Ukrainoje taip pat moka skaityti Clausewitzą. Pakeisti politinę vadovybę Maskvoje reikėtų, tačiau į ne bet kokią, ir Ukraina šiandien vargu ar pati viena gali tai padaryti. Pakeisti rusų visuomenės mąstymą..? Pripažinkime, sunki užduotis.
Rusai kamuojami sankcijomis, bet tai tik švelnus veikimas, nes būtino išgyvenimui reikmenų rusai turi pakankamai. Silpnieji Rusijos žiedai yra kariuomenė ir jos aprūpinimas. Kaip atrodo kariaunos paruošimas, jau nereikia daug aiškinti, galima pridurti tai, kad Chersonas ir visa ta dešiniakrantė Ukraina buvo atkovoti ne gatvių mūšiuose, o sėkmingai ardant kariuomenės aprūpinimo sistemą.
Jau dabar sakoma, kad Chersono išvadavimas yra XXI amžiaus sumanaus karo precedentas. Jei panašiu būdu bus išvaduotas Krymas ir kitos Ukrainos dalys, reikės patikėti, kad Wardeno žiedų teorija yra teisinga.
Pabaigai pridursiu apie dar vieną žiedą. Visuomenės nuotaikas dažniausiai formuoja ne materiali gerovė, bet tam tikras emocinis statusas. Klausant rusų jaučiasi, kad didžiausias kartėlis kyla ne dėl to, kad Maskvoje nebėra „McDonald’s”. Blogai, kad rusai išmesti iš visų „eurovizijų“ ir sporto renginių. Kaip kokie nežmonės. Ir joks branduolinis ginklas nepadeda. Čia yra tai, kas kelia tikrą neapykantą režimui. Tikra politika.
