Yra tokia organizacija – Kalinių globos draugija – padedanti įkalintiems žmonėms pasiekti tai, ko formaliai siekia teisingumas: atliekant bausmę neprarasti žmogiškumo, atlikus gi, tapti geresniu, nei prieš tai. Žinau ne vieną atvejį, kai pastangos būna padėtos ne veltui. Nors, ne visada…
Karo nusikaltėliai buvo teisiami jau ne kartą ir ne du. Dažniausiai po to, kai jie jau būdavo nebepavojingi, kai jų vadovautos gaujos būdavo sunaikintos, o pergale kare neabejojama. Teisiamųjų suole jie atrodydavo taip apgailėtinai, kad vienas-kitas, žiūrėk, imdavo galvoti, kad gal ne tokie jau ir kalti. Procesai trukdavo ilgai, kvalifikuotų teisininkų verdiktas dažniausiai sutapdavo su tuo, ką jau seniai žinojo visai nekvalifikuoti žmonės iš gatvės.
Kur kas rečiau atsitikdavo kaip šį kartą. Karinis nusikaltėlis administruojantis Maskvos valstybę, dar nesugautas, jo gauja dar stipri. Ir ne tik – jis vis dar mano galįs laimėti karą. Nepagautas, sako, – ne vagis
Nūnai visi klausia, ar tas arešto orderis Putinui – pirmas toks nutikimas pasaulio istorijoje, ar tai, tiesiog tarptautinių nusikaltėlių gaudymo kasdienybė? Ar Hagoje praėjusį savaitgalį išduotas arešto orderis ką nors pakeis karo frontuose? O galiausiai – jau kaltas, ar dar ne?
Pirma, ką tikriausiai daugelis yra girdėję: buvo toks beveik metus laiko trukęs Niurnbergo procesas po Antrojo pasaulinio karo. Beje, labiausiai jo norėjo ne kokie nors teisingieji amerikiečiai, o sovietai, kuriems įstatymo kumštis kur kas geriau nei įstatymo raidė. Jie galėjo be jokių teismų ir kitų ceremonijų sušaudyti ar įkalinti visus, kurie tik pakliuvo į nagus (beje, taip ir padarė su trimis milijonais belaisvių iš Vidurio ir Vakarų Europos).
Tačiau anuomet sovietams reikėjo, kad visas pasaulis matytų, ką padarė Trečiasis Reichas. Nusikaltimai buvo gerai žinomi, ir kaltė abejonių nekėlė. Nuosprendžiai buvo teisingi. Visgi, nepaisant savo netgi teisinės pompastikos, Niurnbergo proceso procesinė dalis ne vienam kėlė abejonių.
Teoriškai teisti galima buvo pagal įstatymus tos šalies, kurioje nusikaltimai įvykdyti, tačiau nacių teisė buvo savotiškai delegalizuota laimėjusių susitarimu. Betgi ne tai svarbu, sutiksite. Ir aš sutinku, kad akivaizdūs nusikaltimai yra kur kas akivaizdesni už neretai painias įstatymų „raides“.
Tad ir tas Maskvos administratorius čia nežinia pagal kokius įstatymus bus teisiamas – savus ar svetimus. Formaliai jam dar galioja nekaltumo prezumpcija, nors vargu ar galima jį kaip nors pateisinti ar išteisinti (nebent…. aplinka kalta). Antrojo karo atvejo svarbiausi nusikaltėliai, tokie kaip Hitleris, Himmleris ar Goebbelsas teismo netgi nesulaukė, bet niekas nesako, kad nekaltumas jiems galioja.
Niekas neabejojo, kad buvusios Jugoslavijos nusikaltėliai – Miloševičius, Karadičius, Mladičius tikrai buvo kalti, nors jų procesai atrodė kaip ilgi ir nuobodūs mėginimai žaisti kažkokį labai mielą parodomąjį teisingumo žaidimą. Viena vertus, jie turėjo parodyti, koks iki smulkmenų teisingas yra teisingumas, antra vertus, kad žmogaus teisė gintis iki pačio paskiausio gelbėjimosi rato yra suteikiama net ir tam, kam ta gynyba seniai pabodo.
Antra, pripažinkime, kad ne vienam tas arešto orderis taip pat atrodo kaip koks popieriaus lapas, kuris nieko nereiškia iki tos dienos, kai kas nors realiai imsis ir sugaus tą ieškomąjį. Buvusios Jugoslavijos atveju, regis, taip ir įvyko, Rusijoje kol kas gaudytojų neatsirado.
Tad kaip čia su bus tuo Putinu ir jo valstybės sukeltu karu?
Galima sakyti, kad greitų pokyčių nepamatysime. Karas tęsis, jei ir sustos ryt – poryt, tai ne dėl šitos priežasties. Tačiau kai kas keisis. Vadinamasis makroninimo reiškinys turės sunykti – sumažės norinčių skambinti, rašyti laiškus į Maskvą ar net viešai vadinti Vladimirą P. valstybės vadovu. Net nebepridės to Mr. prie pavardės. Sumažės (tikiuosi), raginančių pradėti vadinamas sąžiningas ir teisingas derybas dėl karo pabaigos. Su persekiojamu ir įtariamuoju sąžiningos ir teisingos derybos pačios savaime nėra sąžiningos.
Maskvos administratorius pastaruoju metu, tiesa į užsienį (netgi tą „artimąjį“) važiuoja ne dažnai. Dabar, jei norės, kiekviena kartą reikės susitarti, kad priimtoji šalis sutiktų laužyti tarptautinius įsipareigojimus ir neareštuoti „svečio“. Tai ne taip jau paprasta, paprasčiau iš viso nekviesti į svečius. Žinau, kad esate girdėję apie imunitetą valstybių vadovams. Taip, imunitetą jie turi, bet karo nusikaltimams imunitetas netaikomas. O čia kaip tik tas atvejis.
Kiekvienos savaitės pradžioje paskaitau tokią suvestinę vakarietiškų firmų, kurios niekaip neišlipa iš rusiškos rinkos mėšlo, ir savo sėdėjimą jame grindžia teze, kad Rusija yra normali valstybė, o tos firmos tiesiog normalios rinkos dalyvės. Dabar tegu žino, kad nenormalios, nes kaltinami karo nusikaltimais normalioms valstybėms nevadovauja.
Galiausiai patiems Rusijos žmonėms, tame tarpe Putino politiniams priešininkams, vis labiau suprantama, kur reikia dėti Vladimirą P., iškrapščius jį iš prezidentinio bunkerio. Bilietas į Hagą. Jei tokių atsiras, tai beveik Nobelio taikos premijos akcija. Bet premija nėra lengvai „nuskinama“. Kai kas gal pamanė, kad „Oskaras“ filmui apie Navalną taip pakels pastarojo reitingus, kad susigėdęs Putinas išleis jį į laisvę. O tada tai bus… Nebus.
Vakaruose suprantama, kad pergalei prieš tą blogio valstybę reikia išmušti iš jo nagų tai, ko mes vis dar bijome – branduolinį ginklą. Tada administratorius turės slapstyti pats, kai koks Saddamas Husseinas. Kartu su ukrainiečiais atimti Krymą? Tada iš pykčio ims kandžioti savo aplinką… Irgi variantas. Gal ir ta jo aplinka pagaliau supras, kad Putinas yra kaip tik politinė problema, o ne politinis sprendimas. Kas dar vakar atrodė neįmanoma, šiandien jau pasiekiama.
Kol visą šitą skaitote, Maskvoje lankosi Kinijos „draugas“. Vizitas suplanuotas. Sužinojus apie arešto orderį, jis neatšauktas. Ir negali žinoti, ar tas „draugas“ atvyksta į Maskvą kaip draugas, kaip bendrininkas, kaip politinių psichikos ligonių lankytojas ar kaip žmonijai nusikaltusių kalinių globos draugijos atstovas? Globoti, paguosti, pabarti, pamokyti… Užjausti? O gal tiesiog tam „draugui“ nuo ano vandenyno kranto visi tie orderiai ir teisės normos taip pat mažiau reiškia. Beveik nieko.
