Dievas dažniausiai veikia ne tiesiogiai, bet per savo išrinktus žmones. Išėjimo knygoje pasakojama apie Mozę, kurį Dievas pašaukė atlikti sunkios misijos – išvesti izraeliečius iš Egipto nelaisvės. Mozė buvo tik paprastas piemuo, todėl išgirdęs Dievo paliepimą bandė prieštarauti, aiškindamas, kad Egipto faraonas jo neklausysiąs. Dievas pažadėjo būti su juo ir priversti Egipto faraoną jam paklusti.
Dykumoje ant Sinajaus kalno Dievas per Mozę davė Dekalogą, užrašytą akmeninėse plokštėse, kaip izraelitai turi gyventi laisvėje. Dekalogas buvo Dievo sandora su savo išrinktaisiais žmonėmis.
Dievas paliepė Mozei pasakyti į laisvę vedamiems žmonėms jo žodžius: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6).
Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kaip Jėzus išsirinko dvylika mokinių, būsimų apaštalų, ir pavedė jiems atlikti svarbią misiją: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus“ (Mt 10, 7–8).
Jėzus perspėjo, kad jo mokiniai patirs didelių sunkumų, nes daugelis jiems prieštaraus: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 10, 22–23).
gal tikėjimas mums yra kaip našta, kurią be džiaugsmo nešame.
Šiais metais minime Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo šimtmetį. Per tą šimtmetį beveik penkiasdešimt metų Lietuva buvo sovietų okupuota, o Bažnyčia patyrė didelių išbandymų.
Mūsų palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis net tris kartus buvo teisiamas; kalėjimuose išbuvo šešiolika metų ir paskutinius ketverius metus praleido namų arešte, atskirtas nuo savo ganomųjų. Per sovietmetį buvo nuteisti šimtai kunigų; jie buvo teisiami net už vaikų mokymą tikėjimo tiesų. Daugelis tikinčiųjų, nenorėdami patirti diskriminacijos, dažnai savo tikėjimą slėpė.
Dievas savo bendradarbiais kartais pasirenka net krikščionių persekiotojus. Vienas iš tokių buvo apaštalas Paulius. Po savo atsivertimo Paulius daug keliavo, skelbdamas Evangeliją ir rašydamas laiškus krikščionims. Savo apaštališką tarnystę užbaigė kankinyste: jam buvo nukirsta galva. Kai sekmadienį dalyvaujame Mišiose, girdime skaitomus šio apaštalo laiškus, parašytus krikščionių bendruomenėms.
Dievas nori, kad jo bendradarbiai būtų ne tik kunigai ar vyskupai, bet visi žmonės, ypač tėvai. Joks dvasininkas nepajėgs vaikams taip įskiepyti tikėjimo, kaip tai gali padaryti giliai tikėjimą praktikuojantys tėvai. Aš pats tai patyriau savo vaikystėje. Dėkoju Dievui už motiną, kuri švietė savo giliu tikėjimu ir rūpinosi, kad mes, jos vaikai, mylėtume Jėzų ir kasdien jį pasveikintume malda. Spalio mėnesį vakarais visi šeimos nariai kalbėdavome Rožinio maldą. Motinos įskiepytas tikėjimas nulėmė ir mano pasirinkimą pasišvęsti Dievo tarnybai kunigo pareigose.
Dievo žodis šį vienuoliktąjį eilinį metų sekmadienį kviečia mus pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Dievu: ar esame jo bendradarbiai. O gal tikėjimas mums yra kaip našta, kurią be džiaugsmo nešame. Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų tikėjimą išgyventi kaip brangiausią dovaną, kaip ją išgyveno Jėzaus pasirinktieji apaštalai.
