Praėjusį trečiadienį buvęs Telšių vyskupas, o dabar Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas su bendraautoriumi Vytautu Raškausku Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pristatė pokalbių apie laiką ir viltį knygą „Žmogaus širdis sutverta dangui“. Tai trečiasis Lietuvoje šios knygos pristatymas – po Šiluvos ir Kauno.
Politologas, publicistas, komunikacijos specialistas Vytautas Raškauskas pokalbį pradėjo nuo Telšių. Žemaitijos sostinė K. Kėvalui – ypatingas miestas su tiesiais ir nuoširdžiais žemaičiais. Čia jis trejus buvo Telšių vyskupas, tad šiame susitikime garbiam dvasininkui buvo puiki proga kartu pasikalbėti apie laiką, viltį ir tikėjimą, – visa tai, kas sugulė knygoje. V. Raškauskas pastebėjo: „Šioje knygoje Kęstutį Kėvalą pirmiausia kalbinu kaip žmogų, kurio gyvenimo istorijoje – posūkiuose ir atradimuose – skleidžiasi Kūrėjo gerumas ir globa“.
Knygą sudaro 15 pokalbių, kurių temas diktuoja katalikiškos šventės, svarbios datos, pradedant Sausio 13-ąja, baigiant Visų šventųjų diena ir Kalėdomis. Visa tai leidžia kalbėti apie būtąjį ir būsimąjį laiką – praėjusias dienas, dabarties iššūkius, amžinąsias tiesas bei ateities svajones. Knygos pristatyme K. Kėvalas dalijosi vaikystės ir jaunystės prisiminimais, pasakojo apie savo pašaukimo kelią, svarstė apie darbų prasmę ir krikščionišką viltį.
K. Kėvalas vaikystėje buvo aktyvus: vienintelė jį kamavusi problema – kaip pasirinkti ir kurį mokyklos būrelį lankyti, nes visur norėjo dalyvauti. Pasirinko pragmatiškai – keletą metų grojo vestuvėse, tai buvo net vaikystės svajonė. Ir vėliau, įstojus į seminariją, žmonės atvykdavo prašyti, kad pagrotų jų vestuvėse. Susitikime su telšiškiais arkivyskupas taip pat nepamiršo akordeono ir pagrojo keletą kūrinių.
Knyga „Žmogaus širdis sutverta dangui“ pakviečia skaitytoją keliauti drauge su autoriumi
Ne tik akordeono muzika, bet ir mezgimas, domėjimasis bitininkyste, darbas greitosios medicinos pagalbos sanitaru, Sąjūdžio banga ir didysis apsisprendimas stoti į Kunigų seminariją telpa Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo gyvenime.
Labai vertinga arkivyskupo knygoje mintis, jog „mes, lietuviai, esame labai laimingi, kad toliau nešame laisvės geną, paveldėtą iš protėvių, žemaičių kovų, Durbės, Saulės, Žalgirio mūšių, Gedimino, Vytauto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, knygnešių, daraktorių, „Aušros“ ir „Varpo“, Vasario 16-osios – to niekas negali ištrinti. Iš kitos pusės, laisvė yra gyvenimas nuolatinėje įtampoje, todėl didysis žmogaus laisvės egzaminas nuolat bando patikrinti, ar, būdami toje įtampoje, sugebėsime laisvai gyventi“.
Kalbėdamas apie gavėnios prasmę, garbus dvasininkas mano „… jeigu mūsų stalas kasdien nukrautas gardžiausiais valgiais, tai ir Velykų stalo gausa, tikėtina, mažai džiugins, taigi ir pati šventė tikriausiai nebus tokia šventiška, kaip po ilgo susilaikymo… Nepraktikuodamas jokių savęs apvaldymo priemonių, žmogus iš tikrųjų rizikuoja save sugriauti“.
Arkivyskupas bibliotekoje su meile kalbėjo apie savo šeimą – motiną, tėvą, kitus artimuosius ir patirtas gyvenimiškąsias pamokas. Jis taip pat prisipažino, kad, būdamas dvasininkas, turi dažnai elgtis kaip šeimos žmogus. Todėl labai pamokanti arkivyskupo mintis: „Šeima yra didžiulė dovana ir aš savo pavyzdžiu mėginu parodyti, kad krikščionis turi gyventi taip, kaip gerasis samarietis, kuris pagailėjo nuskriaustojo nepažįstamojo ir juo pasirūpino neklausdamas, kas jis toks, koks jo tikėjimas. Užuot viso to klausęs, jis iškart ėmėsi padėti tarsi savo šeimos nariui (plg. Lk 10, 29-37).“
Labai svarbios dvasininko mintys apie viltį, tapusios bene svarbiausia knygos jungiamąja grandimi: „… tikrovės mes negalime pakeisti, bet požiūris į ją priklauso nuo mūsų. Viltis kaip tik ir suteikia kitą požiūrį į tą tikrovę, kurią išgyvenu, patirdamas sunkumų. Neturėdamas vilties, žmogus gyvenimą, kuris turėtų būti dovana, gali matyti kaip jį ištikusį išbandymą ir kančią. Požiūrio keitimas buvo pagrindinė Jėzaus misija, ateinant į žmonijos istoriją – Jis pakeitė požiūrį ir taip pakeitė mūsų patirtį, išgyvenant sunkumus“.
Knyga baigiama viltingais žodžiais, jog ateities Bažnyčia taps šeimyniškesnė. Jau dabar arkivyskupas mato gražius tokio šeimyniškumo židinius – gyvuojančias bendruomenes ir judėjimus, kurie tarsi didelės šeimos išlieka kartu dėl patiriamos bendrystės ir tarpusavio paramos.
Už apsilankymą, įdomų ir jaudinantį pokalbį, gilias mintis svečiui dėkojo Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus, bibliotekos direktorė Jolanta Zubienė, pavaduotoja Vida Urnikienė. Biblioteka ypač dėkoja už padovanotas knygas.
Tiek susirinkusiųjų biblioteka dar nebuvo mačiusi. Renginio klausytojai labai nuoširdžiai priėmė kiekvieną svečių žodį, aktyviai reagavo plojimais. Vėliau bendraautoriai dalino autografus gausiai knygą įsigijusiems renginio dalyviams.
