Nebe naujiena, kad prisijungiant prie kai kurių interneto svetainių, tenka palaukti, kol kažkas patvirtina, kad tu esi žmogiškoji būtybė (angliškai – human), o ne koks robotas. Tas kažkas, kuris tvirtina, t.y. nusprendžia, kad tu – žmogus, šiaip jau yra visai ne žmogus – robotas su kaskart vis didesniais dirbtinio intelekto gebėjimais.
Tas dirbtinis intelektas yra labai tvarkingas padaras, ir, kai kas sako – sąžiningas, bet šioje vietoje visiškai nesutinku. Jis yra technologiškai bejausmis, o jei bejausmis, tai ir nesąžiningas, nes sąžinė pati savaime yra labiau jausmo nei proto išvestinė.
Įdomu tai, kad sąžinės apibrėžimas pats savaime priklauso nuo mūsų moralinių ir net politinių nuostatų. Dirbtinis intelektas trumpai pasakė, kad tai dorovinis jausmas, vidinis balsas ar intuicija, leidžianti žmogui savarankiškai vertinti savo veiksmus pagal dorovės ir moralės normas, pajusti kaltę ar pasitenkinimą ir siekti teisingai elgtis.
Tad po viso šito „dienos klausimas“ skamba taip – ar galima rimtas problemas spręsti, kaip rekomenduojama, – „be emocijų“, t.y. be sąžinės komponento ir ar galima rimtas problemas spręsti dialogo būdu, t.y., asmenines emocijas paversti racionaliu sandėriu. O „dienos klausimu“ visa tai pavadinau todėl, kad pasaulio geopolitiniame lauke vieni pilnais plaučiais skatina dialogą taikai pasiekti, kiti tai pačiai taikai siūlo sandėrį. Abu siūlymai blogi. Nes be sąžinės.
Pasakysiu savaip. Mums atrodo, kad tikras ir teisingas gyvenimas yra rimtas bei racionaliai suplanuotas, t.y., sukurtas pagal proto ir logikos klišes. Ir tai vienas iš skausmingų mūsų paklydimų. Kažkada esu rašęs, kad knygos būna rimtos ir nerimtos, vienos ir kitos yra fikcija, bet mes pagarbiau žiūrime į vadinamąsias rimtas, dažnai jas atidžiau skaitome, nors tai ir nuobodu.
Bet jei viena kita išgalvota, gal maloniau būtų imtis ko nors „lengvesnio“, kas labiau miela širdžiai ir proto neapsunkina, reiškia yra arčiau mūsų žmogiškos natūros? Tačiau vidinis drausminantis balsas sako, kad į gyvenimą vis tik reikia žiūrėti rimtai, juk yra taisyklės, dėsniai ir kiti dalykai, kurių paisyti privalu.
Neseniai mus paliko žinoma prancūzų aktore Brigitte Bardot, kurios šlovė buvo skandalinga labai keistu būdu. Feministėms nepatiks – ji sukūrė personažą moters, gyvenusios, publikos nuomone, pernelyg normalų gyvenimą: eidavo miegoti, kaip merkdavosi akys, keldavosi be žadintuvo, valgė kas skanu ir kalbėjo, ką galvoja, be jokių lingvistinės kultūros pančių. Gyveno nuoširdžiai ir sąžiningai – niekam nemeluodama, norėjo tiesiog mėgautis tuo, kad Dievas sukūrė moterį (taip net filmas vadinosi). Atrodė blogai, nes… pernelyg nerimtai, ne pagal visuomenės patvirtintą darbotvarkę.
mano sąžinė, tai kaip koks žiurkėnas – arba graužia, arba miega. Maloniau, kai miega, bet jei negrauš, tai numirs.
Savo ilgametės misijos Seime metu esu balsavęs tikrai šimtus kartų. Ne paslaptis, kad balsavimai dažniausiai būna aptariame frakcijose ar komitetuose, tad už ar prieš paspaustas mygtukas dažniausiai būdavo visai be emocijų, visai rimtai, sakyčiau, taip, kaip reikia. Kur kas rečiau pasitaikydavo momentai, kuomet sutardavome balsuoti „laisvai“ arba, kai kas sakydavo – „pagal sąžinę“. Taigi, pagal sąžinę, kad laisvai, o kas iš anksto racionaliai sutarus, nebūtinai pagal sąžinę. Nesakau, kad Seimas nesąžiningas, bet labai noriu, kad ir frakcijų susitarimai būtų… „pagal sąžinę“. Laisvai.
Kai prasideda kalba apie tuos sąžinės reikalus, tai dažniausiai visas rimtas diskusijas apie sąžinę sugriaunu senu kalambūru, kad mano sąžinė, tai kaip koks žiurkėnas – arba graužia, arba miega. Maloniau, kai miega, bet jei negrauš, tai numirs. Vadinasi, turi graužti, kitaip nebus sąžinė. O kad negraužtų, kur nepridera, turi savo narvą, tegu ten ir graužia(si).
Žymus ekonomistas Friedrichas Augustas von Hayekas, buvo didis priešininkas to, ką esame įpratę vadinti planine ekonomika. Minėto autoriaus manymu, planavimas yra ne kas kita, kaip kelias į baudžiavą (lietuvių vertėjai išvertė tai, kaip vergovę, bet panašu). Nesiūlau skaityti Friedricho Augusto veikalų tiems, kas nemėgsta tekstų apie paklausą ir pasiūlą, tad perduosiu tik savo refleksiją.
Tuo tarpu, beplanuodami ir be emocijų racionaliai tvarkydami savo gyvenimą, mes vis daugiau laiko ir energijos atiduodame ne kūrybai, o esamos tvarkos palaikymui. Rūpinamės, kad lentynose būtų tvarkingai sudėtos knygos, bet jų neskaitome. Mokyklose ir universitetuose gerą dalį savo laiko praleidžiame mokydamiesi to, ką greitai pamirštame ir kas visai didina mūsų išprusimo, dirbame tik tam, kad gautume atlyginimą ir „užtarnautas“ atostogas, nes kažkas mums racionaliai sukūrė darbo vietą, vien tam, kad bent kažką dirbtume, nes gyventi dirbant (ką nors) yra teisinga.
Tik nepagalvokite, kad ekonomistas siūlo balaganą, siūlo veikiau kūrybingą gyvenimą, kuriame „daryti balaganą“ yra taip pat beprasmiška ir nesąžininga, kaip ir dirbti tuščiai dėl tvarkos. Darbui dėl tvarkos, reikia proto, bet jokie jausmai su sąžinės elementais nereikalingi.
Pareigybinė instrukcija irgi sąžinės nereikalauja. Tik paklusnumo. O baudžiavos kontekste galima pridurti, kad šiuolaikinis standartinis valdininkas ar koks projektų vadovas šiandien atidirba kur kas daugiau „lažinių“ dienų, nei anų šimtmečių valstietis-baudžiauninkas. Ir net labiau savo noru, nei valstietis.
Prieš du tūkstantmečius toksai keistuolis vardu Jėzus turėjo šiurpinti tvarkingąją fariziejų bendruomenę, nes propagavo savaip labai netvarkingą tikėjimo formą. Jėzaus siūlomas kelias į išganymą nereikalavo pernelyg griežto formalumų laikymosi, tačiau akcentavo supratimą apie gebėjimą vertinti savo veiksmus pagal dorovės ir moralės normas, pajusti kaltę ar pasitenkinimą ir siekti teisingai elgtis.
Taigi, reikalavo gebėti tai, ką XXI amžiuje sukurtas dirbtinis intelektas sudėjo į sąžinės apibrėžimą. Neneigsiu – tikėjimo bendrijai reikia administracijos, bet ne pareiginės instrukcijos.
O kadangi esu tvarkingas tiek, jog visuose savo tekstuose įberiu žiupsnelį politikos, tai į gausius klausimus, kas čia su mumis bus, ir kas valdys pasaulį, atsakau visai banaliai. Fiziškai laimės stipresnis, bet galiausiai bus taip, kaip diktuos sąžinė.
O dėl diskusijų poreikio… Pastebėjau, kad į labai kilnius kovos žygius geriau kviečia ne racionalūs dialogai, o net perdėtai emocingi monologai. Va kaip.
