Spalio 11 d. vidudienį popiežius Leonas XIV kreipėsi į Šv. Petro aikštėje susirinkusius tikinčiuosius ir prieš „Viešpaties angelo“ maldą apmąstė sekmadienio Evangelijos pagal Matą ištrauką apie karalių, pakvietusį žmones į savo sūnaus vestuves (Mt 22, 1–14).
Popiežius pradėjo nuo kiekvienai šeimai gerai pažįstamo vaizdinio: vaikų vestuvės yra ypatingas įvykis, todėl laimingas tėvas nori savo džiaugsmu dalytis su kitais. Primindamas šv. Tomo Akviniečio žodžius Bonum dicitur diffusivum sui – „gėris iš prigimties linkęs sklisti“, Leonas XIV pabrėžė, kad žmogui nutikus kam nors gera kyla natūralus noras į savo laimę įtraukti ir kitus.
Tačiau Evangelijos palyginime pakviestieji atsisako atvykti į puotą ir pasirenka savo reikalus, o kai kurie net supyksta ir nužudo karaliaus pasiuntinius. Popiežius šį epizodą siejo su patirtimi, kai žmogaus siūlomas gėris ne visada priimamas ar teisingai suprantamas. „Ne visada mūsų siūlomas gėris būna priimtas, suprastas, vertinamas, kartais jis suprantamas ne taip ir atmetamas“, – pažymėjo jis.
Vis dėlto karalius, susidūręs su atmetimu, vestuvių neatšaukia ir šventės nenutraukia. Priešingai, jis dar plačiau paskleidžia savo kvietimą ir siunčia tarnus į gatves pakviesti visų sutiktų žmonių. Taip jaunavedžių džiaugsmas tampa dovana ne tik iš pradžių pakviestiesiems, bet visiems.
Aiškindamas palyginimo veikėjus, Leonas XIV rėmėsi šv. Jeronimu. Karalius simbolizuoja dangiškąjį Tėvą, jaunikis – Jėzų, o nuotaka – Bažnyčią. Todėl šiame pasakojime vietą turime ir mes – Viešpaties pakviesti dalytis jo gyvenimu ir kartu su juo nešti gyvenimą kitiems.
Popiežius priminė, kad vestuvių puota nėra vien tolima biblinė scena.
Popiežius priminė, kad vestuvių puota nėra vien tolima biblinė scena. „Mes dalyvaujame vestuvių puotoje“, – kalbėjo jis, pabrėždamas, kad jos vietomis tampa mūsų bažnyčios, namai ir kasdienio gyvenimo erdvės. Būtent ten Kristus nuolat sugrįžta priminti savo meilės ir laukia žmogaus atsako.
Leonas XIV taip pat kalbėjo apie baltus Krikšto rūbus, kuriuos palygino su nuotakos drabužiu. Krikščionys, jo žodžiais, turi būti „pasipuošę gerais darbais“, kurie artina žmogų prie Dievo ir žmones vienus prie kitų. Taip tikėjimas tampa ne vien vidine nuostata, bet ir konkrečiu gyvenimo būdu.
Popiežius ypač pabrėžė, kad krikščioniškasis džiaugsmas nėra dirbtinis ar paviršutiniškas. Jis yra „gilus, konkretus, tikras“ ir atsiskleidžia paprastoje kasdienybėje – žmonių veiduose, darbe, šypsenose, ašarose, rankų paspaudimuose ir gerumo gestuose.
Šis džiaugsmas, pasak Leono XIV, nėra vien asmeninė emocija. Tai Dievo dovana, skirta pasaulio išgelbėjimui, todėl jos negalima pasilikti tik sau. Kaip Evangelijos karalius nenustojo kviesti net ir susidūręs su atmetimu, taip ir krikščionys kviečiami nenustoti dalytis gėriu, net kai jis priimamas sunkiai ar suprantamas klaidingai.
Baigdamas apmąstymą popiežius kreipėsi į Mariją. „Prašykime Marijos, Viešpaties Motinos, kad padėtų mums augti patiriant šį džiaugsmą ir dosniai bei su tikėjimu skelbti jį visada ir visur, taip pat ten, kur jis suprantamas ne taip“, – meldė Leonas XIV.
