Artimiausiu metu svarbiausia mūsų šalyje politinė tema susiveda į vieną klausimą: kas valdys Lietuvą? Tai tiesmukas ir taiklus klausimas, bet ne mažiau svarbu ir tai, o kokios politinių jėgų koalicijos šiandien Lietuvai reikia. Nesuklysi atsakydamas, kad tai priklauso nuo rinkėjų valios, o ji, kaip matyti iš pirmo turo rinkimų rezultatų, kelia mažai abejonių. Kita vertus, egzistuoja ir tam tikra politinė realybė, išorės ir vidaus veiksniai, su kuriais reikia skaitytis. Apie juos ir būsimas politines koalicijas ir bus šis straipsnis.
LSDP ir TS-LKD koalicija – neįmanoma misija
Nors Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) gana įkyriai siūlosi į koalicijos partneres socialdemokratams, tokia koalicija nėra nei įmanoma, nei reikalinga. Socialdemokratai ne tik yra pirmi daugiamandatėje apygardoje, bet ir turi net 35 kandidatus, patekusius į antrąjį rinkimų turą.
Iš Seimo, savivaldos ir net Prezidento rinkimų matome, kad TS-LKD yra poliarizuojanti politinė jėga. Todėl labai dažnai antruosiuose turuose yra susivienijama prieš partijos keliamą kandidatą. Įvertinus dar ir tai, kad šiuo metu šalyje stebime socialdemokratų bangą, abejonių, kad socialdemokratai bus valdančiosios koalicijos ašimi, lieka labai mažai.
Dar daugiau – net jeigu TS-LKD per stebuklą taptų rinkimų nugalėtoja, ši partija uoliai dirbo, kad susigadintų santykius su valstybės vadovu. Žinant, kad kadaise Gitanas Nausėda buvo matomas kaip TS-LKD kandidatas į Prezidento postą, tenka pripažinti, kad taip sujaukti santykius, kai dėl išorės grėsmių Lietuvoje labai svarbus susitelkimas, reikia neeilinio talento.
Žinant, kad kadaise Gitanas Nausėda buvo matomas kaip TS-LKD kandidatas į Prezidento postą, tenka pripažinti, kad taip sujaukti santykius, kai dėl išorės grėsmių Lietuvoje labai svarbus susitelkimas, reikia neeilinio talento.
Iš Eugenijaus Gentvilo ir Aušrinės Armonaitės pasisakymų matyti, kad santykiai buvo kaip reikiant jaukiami ir su koalicijos partneriais. Taigi, nepaisant nedidelės dalies šviesesnių ir bent kiek plačiau palankiai vertinamų partijos narių, iš esmės šiandienė TS-LKD yra destruktyvi politinė jėga, kurios nenori nei potencialūs koalicijos partneriai, nei valstybės vadovas.
Atvirai kalbant, apmaudu, kad partijos lyderių pasirinkimai seniai išmušė partiją iš jos kažkada deklaruotos vertybinės linijos, ir dabar tik šypseną keliančių įsipareigojimų dėl aukštų skaidrumo bei atsakomybės standartų. Kodėl su tokiu CV ji turėtų būti valdančiojoje daugumoje?
Sauliaus Skvernelio dilema
Reikia pripažinti, kad dar rinkimų naktį pas Viliją Blinkevičiūtę apsilankęs Saulius Skvernelis eilinį kartą parodė, kad yra ambicingas ir veržlus politikas. Labai anksti sutaręs dėl būsimos koalicijos su socialdemokratais, S. Skvernelis užsitikrino pagrindinio partnerio statusą, nepaisant to, kad dar nėra aišku, ar tikrai koalicijoje ši politinė jėga bus antra pagal dydį. Tarkime, jeigu antrasis rinkimų turas taip sujauktų reikalus, kad visgi stabili koalicija be Remigijaus Žemaitaičio paramos būtų sunkiai įmanoma, tai Demokratų sąjunga “Vardan Lietuvos” (DSVL) tikrai nebūtų didžiausia frakcija.
Ir čia tenka apgailestauti, kad vedamas asmeninių antipatijų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) pirmininko atžvilgiu, S. Skvernelis, mano vertinimu, padarė vieną esminę komunikacinę klaidą. Jam atrodo, kad Liberalų sąjūdis (LS) gali būti puikus partneris koalicijoje, bet prisiminkime, kad S. Skvernelio politinės sėkmės šaknys lydi į gūdų 2015 m. lapkričio 19-osios vakarą, kai legenda tapęs bėglys Igoris Molotkovas, pagrobęs iš policijos automobilio kalašnikovo automatą, slapstėsi Vilniaus gatvėse.
Tuomet Skvernelis padarė kelis viešoje erdvėje kuo palankiausiai priimtus dalykus: pirma, nutildė jį kritikavusią Loretą Graužinienę ir, antra, sučiupo bėglį. Taip gimė S. Skvernelio kaip iššūkių akivaizdoje nesvyruojančio valstybininko legenda, paklojusi jam politinės karjeros pamatus. Dabar užduokime sau klausimą, kiek ši legenda ir koalicija su LS dera tarpusavyje. Vos prieš metus už politinę korupciją nuteista ir tavo politinei programai prieštarausianti partija yra geriausias pasirinkimas?
O prieštarauti LS tikrai turės, nes siekdamas pervilioti Laisvės partijos rinkėjus, jis turės kelti tuos klausimus, kuriems bent laikiną moratoriumą pažadėjo DSVL. Tai, kad LS yra pasirengęs aktyviems kultūriniams karams, liudija nesenas kultūros ministro Simono Kairio politinis sprendimas atmesti buvusio Valstybinės lietuvių inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos kandidatūrą toliau eiti pareigas, nors pastarasis jau buvo sėkmingai perėjęs ypač sudėtingus ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančios įstaigos vadovo atrankos procesus. S. Kairiui iš esmės atrodė tinkama susidoroti su savo (galimai neliberalią) nuomonę turinčiu profesionalu.
Žinoma, LS gali nuspręsti, kad buvimas valdančiojoje daugumoje jiems yra vertesnis nei partnerystės klausimai, o susidorojimas su A. Valotka gali atrodyti priimtinas ir S. Skverneliui. Tuomet situacija pasikeistų iš esmės. Visgi lemiamas balsas čia ir vėl tenka socialdemokratų lyderiams, ir nors jie yra pasirinkę leftistinę pusę kultūrinių karų fronte, jų pačių rinkėjams ir nariams regionuose sprendimas formuoti koaliciją su liberalais būtų sunkiai suprantamas ir lygiai taip pat nepageidaujamas kaip koalicija su TS-LKD.
O kaip Žemaitaitis?
Žemaitaičio situaciją nemaža dalimi lems jo sėkmė rinkimuose. Taip pat ir politinis kontekstas. Šiandien jis toks, kad Lietuvos Vyriausybė, drauge su Prezidentu G. Nausėda, turės būti aktyvi tarptautinėje arenoje. Net jeigu R. Žemaitaitis tik sėkmingai prisidengė antisemitizmo korta kaip rinkimine technologija, tai jau kenkia Lietuvos įvaizdžiui ir gali būti kliūtimi vykdant užsienio politiką. Lietuvai reikia koalicijos, kuri drauge su Prezidentu pajėgtų efektyviai veikti tarptautinėje arenoje.
Šiuo atžvilgiu Žemaitaitis galėtų tapti kliūtimi. Vadinasi, arba jis turi dalyvauti koalicijoje, nebūdamas Vyriausybėje, ir taip būtų minimizuojama žala, arba jo koalicijoje išvis neturi būti. Abu variantai yra realistiški. Jeigu Žemaitaitis bus sukalbamas, turėti didesnę koaliciją socialdemokratams yra gerai. Jeigu nebus, tuomet verta palikti jį opozicijoje. Kadangi opozicijoje turės būti ir TS-LKD, Žemaitaitis turės atsakyti sau į klausimą, ką jis labiau nori remti balsavimuose – konservatorius ar valdančiąją daugumą? Kai tavo visa rinkiminė kampanija yra pastatyta ant priešpriešos prieš konservatorius, pasirinkimas tampa aiškus.
Ir visgi pačiam Žemaitaičiui dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje yra turbūt svarbesnis negu bet kuriai kitai partijai. Jeigu „Nemuno aušra“ liks, o tai labiausiai tikėtinas scenarijus, opozicijoje, tuomet R. Žemaitaičio apkalta yra beveik neišvengiama. Tuomet jo iš vienas kito nepažįstančių žmonių greitai sudėliotas sąrašas Seime turi realų pavojų subyrėti ir papildyti kitų frakcijų bei mišrios grupės gretas.
Koalicijos pamatas – LSDP, DSVL ir LVŽS
Lietuvai reikia pakankamai vieningos koalicijos, kurioje būtų profesionalių politikų ir ekspertų, galinčių kurti ir stiprinti šalį šiuo neramiu metu. Tokios, kuri keltų ne įtarimus, o pagarbą užsienio partneriams. Deja, visiškai vieningos savo pažiūromis valdančiosios daugumos mes neturėsime – tai pakankamai akivaizdu jau dabar, bet su rinkėjų valia politikams tenka skaitytis ir rinktis mažesnį blogį.
Todėl manau, kad po antrojo rinkimų turo LSDP, DSVL ir LVŽS visgi sudarys naująją valdančiąją koaliciją, o jų lyderiams, matant, kad neturi aiškios persvaros parlamente, pavyks išvengti kultūrinių ginčų, nepamatuotų asmeninių ambicijų ir visuomenę skaldančių klausimų eskalavimo.
Kadangi šių trijų politinių jėgų branduolius sudaro realią valstybės valdymo patirtį turintys asmenys, drįstu viltis, kad išmintinga ir pirmiausiai į šalies saugumą orientuota koalicinė sutartis leis konstruktyviai dirbti iki kitų Seimo rinkimų mūsų vis dar nepriklausomoje ir demokratinėje Lietuvos Respublikoje.
