Vienuolės, patyrusios prievartą, susiduria su didele teisinės apsaugos spraga. Kanonų teisė ir specializuotų komisijų veikla daugiausia orientuota į nepilnamečių ir suaugusiųjų su negalia apsaugą, todėl vienuolės dažnai nepatenka į šios apsaugos taikymo sritį. Praktikoje neretai daroma prielaida, kad suaugusi ir išsilavinusi moteris gali apsiginti arba kad santykiai buvo abipusiu sutikimu.
Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos kanonų teisės specialistė Claudia Giampietro teigia, kad pažeidžiamumas negali būti siejamas vien su „pažeidžiamo suaugusiojo“ sąvoka. Pasak jos, būtina gilintis į nelygiaverčius galios santykius, aplinkybes ir situacijas, kuriose atsiranda prievarta.
Komisija bendradarbiauja su Romos kurijos dikasterijomis, vienuolijų asociacijomis ir pašvęstojo gyvenimo institutais, todėl gali iš pirmų lūpų susipažinti su sudėtingomis situacijomis, su kuriomis įvairiose tarnystės ir bendruomeninio gyvenimo aplinkose susiduria suaugusios vienuolės.
Prie tabu laužymo prisidėjo ir Vatikanas, 2020 metais dienraščio „L’Osservatore Romano“ moterų priede paskelbęs išsamų reportažą apie seksualinę prievartą prieš vienuoles. Vėliau pasirodė daugiau tyrimų, padėjusių geriau atskleisti ilgą laiką nutylėtos problemos mastą.
2022 metais paskelbtas tyrimas, paremtas 1 417 vienuolių iš 23 Iberoamerikos valstybių apklausa, parodė, kad 19,8 proc. respondenčių patyrė seksualinę prievartą, daugiau kaip pusė – piktnaudžiavimą valdžia, 14,3 proc. – kunigų priekabiavimą, 9,7 proc. – pasauliečių, o 8 proc. – kitų vienuolių priekabiavimą.
Tyrimo redaktorė sesuo Maria Rosaura Gonzalez Casas (Marija Rosaura Gonsales Kasas) teigia, kad Lotynų Amerikoje išaugo supratimas apie prievartos problemą, tačiau vieliniame gyvenime vis dar jaučiamas įsišaknijęs ir dažnai nepastebimas mačizmas, o aiškių elgesio taisyklių vis dar trūksta.
Siekdama stiprinti prevenciją, Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija 2026 metų gruodžio 9–11 dienomis Romoje surengs praktinį sinodinį darbo forumą, skirtą vienuoliniam gyvenimui. Jo dalyviai ieškos konkrečių sprendimų, kaip geriau apsaugoti vienuoles nuo įvairių formų prievartos.
Kenijos vienuolė Jacinta Ondeng (Džasinta Ondeng) pabrėžia, kad daugelis prievartos atvejų, ypač Afrikoje, lieka nuslepiami dėl nepakankamos priežiūros. Ji ragina Vatikaną aktyviau prižiūrėti atvejus, kurių pačios vienuolijos neišsprendžia, ir parengti aiškias gaires dėl prievartos vienuoliniame gyvenime.
Dar nepaskelbtas J. Ondeng tyrimas, paremtas daugiau kaip 140 Afrikos vienuolių anonimine apklausa, atskleidė, kad 35,5 proc. vienuolijų neturi oficialios apsaugos politikos, 67,4 proc. respondenčių didžiausia kliūtimi pranešti apie prievartą laiko stigmos baimę ir savęs kaltinimą, o 60,3 proc. nurodė neturinčios konfidencialių pranešimo kanalų.
Sesuo J. Ondeng pabrėžia, kad nors daugiau kaip 95 proc. apklaustų vienuolių yra gavusios tam tikrą mokymą apie prievartos prevenciją, jis dažnai trunka vos vieną ar dvi dienas. Jos teigimu, Bažnyčioje būtina stiprinti apsaugos kultūrą, skaidrumą ir atskaitomybę, nes apsauga yra evangelinė vertybė, kviečianti ginti kiekvieno žmogaus orumą, remti kenčiančiuosius ir rūpintis sužeistaisiais.
