Kalėdų išvakarėse Bažnyčios liturgijoje kartais skamba iškilmingas tekstas – Kristaus Gimimo paskelbimas iš Romos Martyrologijos. Jis gali būti giedamas Valandų liturgijoje arba perskaitomas prieš Naktines Kalėdų Mišias. Šis senovinis, tačiau nepaprastai turtingas tekstas primena ne tik Kristaus gimimą, bet ir Jo vietą visos kūrinijos istorijoje.
Paskelbimas prasideda ne nuo Betliejaus, o nuo pasaulio sukūrimo, nuo Nojaus laikų, Abraomo, Mozės, Dovydo, pranašo Danieliaus, Romos miesto įkūrimo ir imperatoriaus Augusto valdymo. Taip Kalėdos įrašomos ne į mitinį laiką, bet į konkrečią, apčiuopiamą žmonijos istoriją. Jėzus Kristus čia pristatomas ne kaip simbolinė figūra, bet kaip realus asmuo, gimęs tam tikru metu, konkrečioje vietoje, pasaulyje, kurį galime tyrinėti ir pažinti.
Vienas ryškiausių šio teksto bruožų – jo istorinė konkretika. Ji pabrėžia, kad krikščioniškasis tikėjimas nėra atitrūkęs nuo realybės: Dievo įsikūnijimas vyksta ne „už laiko ribų“, bet mūsų istorijoje. Tačiau dabartinė šio teksto forma taip pat liudija ir kitą svarbų Bažnyčios bruožą – gebėjimą atsižvelgti į mokslo pažangą.
Nuo tikslių metų skaičiavimo – prie „amžių be skaičiaus“
Įdomu tai, kad ankstesnėse Kristaus Gimimo paskelbimo redakcijose buvo bandoma tiksliai nurodyti, kiek metų praėjo nuo pasaulio sukūrimo. Dar XVI a. Romos Martyrologijoje buvo rašoma, kad Kristus gimė praėjus maždaug penkiems tūkstančiams metų nuo kūrinijos pradžios. Ši chronologija rėmėsi ne vien Šventuoju Raštu, bet ir tam tikromis to meto istorinėmis bei filosofinėmis prielaidomis.
Vis dėlto net ir tuomet Bažnyčioje nebuvo vieningos nuomonės dėl pasaulio amžiaus. Skirtingi bibliniai tekstai ir tradicijos pateikdavo nevienodus skaičius, o kai kurie mąstytojai, dar nuo Aristotelio laikų, laikė pasaulį amžinu. Tai rodo, kad Bažnyčia niekada nelaikė pasaulio amžiaus tikėjimo dogma.
Todėl nenuostabu, kad šiandieninėje Romos mišiolo redakcijoje (patvirtintoje 2011 m.) atsisakyta tikslių metų skaičiaus ir vietoj jo vartojama formuluotė: „kai amžiai be skaičiaus jau buvo praėję nuo pasaulio sukūrimo“. Ši frazė nėra miglota išsisukinėjimo forma, bet sąmoningas teologinis pasirinkimas, leidžiantis liturgijai derėti su šiuolaikiniu moksliniu pasaulio vaizdu.
Bažnyčia ir mokslas: sena, bet gyva tradicija
Bažnyčios gebėjimas atsižvelgti į mokslo atradimus nėra moderni naujovė. Jau šv. Augustinas pabrėžė, kad Šventasis Raštas moko išganymo tiesų, o ne gamtos mokslų. Jei astronomai nustato, kad žvaigždės yra didesnės už Mėnulį, tai neprieštarauja Pradžios knygai, kuri kalba apie tai, kaip pasaulis atrodo žmogaus akiai.
Dievas įžengė į tą pačią kūriniją, kurioje egzistuoja žvaigždės, planetos, žmonija ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas.
Šiandien mokslas mums atveria dar platesnį vaizdą: visata turi pradžią, ji vystosi, jos amžius skaičiuojamas maždaug 14 milijardų metų. Žemė – apie 4,5 milijardo metų senumo. Toks laiko ir erdvės mastas iš pradžių gali kelti nuostabą ar net klausimų, tačiau jis neprieštarauja tikėjimui. Priešingai – jis leidžia dar giliau suvokti Kūrėjo didybę.
Kodėl Dievas sukūrė tokią didelę visatą?
Šiuolaikinė kosmologija rodo, kad būtent toks ilgas laiko tarpas ir didžiulė visata buvo būtini, kad galėtų susiformuoti gyvybei reikalingi cheminiai elementai. Tik per žvaigždžių gimimą, jų gyvavimą ir sprogimus galėjo atsirasti anglis – elementas, be kurio nebūtų nei gyvybės, nei žmogaus.
Taigi visatos „dydis“ nėra atsitiktinis. Jis turi vidinę logiką. Tai leidžia naujai perskaityti ir psalmininko žodžius: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni?“ Didžiulė visata nereiškia, kad žmogus tampa nereikšmingas. Priešingai – ji parodo, kad Dievas, sukūręs tokį milžinišką kosmosą, sąmoningai pasirinko į jį įžengti per konkretų žmogaus gimimą.
Stiprina, o ne silpnina tikėjimą
Kristaus Gimimo paskelbimas primena, kad Kalėdos nėra tik jausminga šventė ar graži tradicija. Tai – įvykis, įrašytas į pasaulio istoriją ir kosminį laiką. Dievas įžengė į tą pačią kūriniją, kurioje egzistuoja žvaigždės, planetos, žmonija ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas.
Šis suvokimas stiprina, o ne silpnina tikėjimą. Jis padeda suprasti, kad krikščionybė nėra pasaka apie „kitą pasaulį“, bet tikėjimas, giliai įsišaknijęs realybėje. Bažnyčia, koreguodama liturginę kalbą ir atsisakydama neesminių skaičių, neišsižada Apreiškimo – ji leidžia jam dar aiškiau skambėti kiekvienoje epochoje.
Todėl, klausydamiesi Kristaus Gimimo paskelbimo, galime jį girdėti ne tik kaip poetinį tekstą, bet kaip tikėjimo išpažinimą: Dievas, kuris sukūrė laiką ir erdvę, pasirinko konkretų laiką ir vietą tam, kad taptų vienu iš mūsų. Ir būtent tai yra Kalėdų slėpinio šerdis.
