Viešoji diskusija „Vaikų ugdymas turi padėti jaunajai kartai kurti stiprias šeimas: Švietimo ir kitų įstatymų pataisų svarstymas“ Panevėžio kultūros centre š.m. kovo 5 d. prasidėjo nuo visuomeninės iniciatyvos „Šeima 2050“ ir Šeimos Instituto koordinatoriaus Tomo Senūtos įžanginės kalbos, kurios metu jis pristatė šio renginio tikslus, ištakas, pačios visuomeninės iniciatyvos misiją, viziją, jau nuveiktus darbus. Taip pat padėkojo visiems susirinkusiems už dalyvavimą ir išreikštą rūpestį šeimos klausimams.
Po to buvo skaitomas vieno iš visuomeninės iniciatyvos „Šeima 2050“ idėjinių autorių ir Šeimos instituto atstovo dr. Rimanto Jono Dagio pranešimas apie gimstamumo padėtį Lietuvoje ir pasaulyje. Statistiniai duomenis atskleidžia, kad Lietuva įkritusi į gilią demografinę duobę.
Gimstamumo rodiklis 2025 m. nukrito žemiau vieno vaiko. Normaliai kartų kaitai jis turi būti ne mažesnis nei 2,1. Lietuva yra didelėje krizėje ir jai gresia išnykimas. Jei tendencijos nesikeis iki 2050 metų išmirs dar 600 tūkstančių gyventojų ir gyventojų skaičius nukris iki 2,2 mljn. Kad atlaikytų socialinės apsaugos sistema gali tekti ilginti darbingą amžių iki 75 metų. Arba įsivežti mažiausiai 1,1 mln. imigrantų. 2017 m. priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas neveikia, niekas jo nevykdo. Mums reikia pabusti ir nedelsiant!
Žodį tarė ir Panevėžio m. savivaldybės Šeimos tarybos pirmininkas, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos narys Aurentas Grubinskas. Jis išreiškė gilų susirūpinimą dėl švietimo sistemoje įsigalėjusio gilaus tėvų vartotojiškumo. Jo nuomone reikia galvoti kaip įgalinti tėvus būti veikliaisiais subjektais, o ne vartotojais. Reikia klausti ne „kuo galime jums padėti?“, bet „kuo jūs galite padėti?“. Šiuo metu šeimos pratinamos būti vartotojais ir klausti „ką man duosite?“. Jis įvardino tokį terminą kaip „psichologinė narystės mokykloje“.
Po Aurento pasisakymo, dr. Rimantas Jonas Dagys pristatė Švietimo įstatymo pataisas, kurios padėtų apsaugoti jaunąją kartą nuo žalingų ideologijų ir sugrąžintų prie laiko patikrintų pamatų. Jos jau buvo pristatytos portale Laikmetis, po susitikimo su visuomene Kaune dar buvo šiek tiek papildytos.
Renginio dalyviai buvo pakviesti pasidalinti savo profesine patirtimi ir nuomonėmis. Šį kartą dalyvavo daugiau švietimo ir pedagogikos specialistų nei Kaune. Diskusija daugiausiai ir pakrypo aptarinėti mūsų švietimo sistemos negerovių. Buvo išsakyta daug vertingų minčių ir pasiūlymų.
Buvo pritarta minčiai, kad mokykla ir ugdymas tapo preke. Dar nuo liberalo ministro Gintaro Steponavičiaus laikų (2008 – 2012 m.) švietimo ir ugdymo sistemą Lietuvoje pradėta įvardinti, o ir konstruoti kaip paslaugų tiekimo sistemą. Taigi, ugdymas tapo vartojimu. Šis vartotojiškumas persmelkia visą mokyklų bendruomenę. Šią nuostatą ir būtina keisti pirmiausiai, taip pat ir įstatymuose.
Viena iš labiausiai netikusių sąvokų Švietimo įstatyme – ugdymo. Ji ugdymą apibrėžia tik kaip procesą ir visai nesiorientuoja į jo turinį.
Su švietimo turiniu, jo kokybe ir turime daugiausiai problemų. Buvo paminėtas teigiamas Suomijos pavyzdys. Suomijos švietimo sistema šiuo metu įvardijama kaip geriausia ne tik Europoje, bet gal ir pasaulio mastu. Tuo tarpu pati sistema ten prasideda net ne nuo tikslaus švietimo paskirties suvokimo, o tikslios pačios Suomijos kaip valstybės vizijos, kuri yra suvokiama aiškiai ir vienodai tiek pačių mokytojų, tiek mokyklų administracijų, tiek valdininkų, tiek tėvų, tiek vaikų.
Mes turėjome tokią viziją – Tautinės mokyklos koncepciją, kuri jau seniai yra palaidota ir užmiršta. Prie jos ar kažko ilgalaikio derėtų grįžti.
Tuo tarpu švietimo sistema Lietuvoje dabar neturi aiškios krypties, pasižymi nesuderinamumu, prieštaringumu, nepastovumu ir nesibaigiančiomis reformomis. Dažniausiai tos reformos būna daromos dėl pačių reformų. Buvo paminėtas pavyzdys, kai kažkokia reforma buvo pradėta tik dėl to, kad Švietimo ministro postą užėmė naujas žmogus ir jis nenorėjo šio posto palikti nepasižymėjęs „savąja“ reforma.
Ši reforma buvo vykdoma skubiai ir neadekvačiomis priemonėmis, todėl įnešė tik dar papildomo chaoso ir problemų jau ir į taip chaotišką esamą sistemą. Reikalingas nacionalinis susitarimas dėl švietimo, vieninga koncepcija ir modelis bei jų tęstinumas.
Nesuderinamumas dargi vyrauja ir leidžiamuose vadovėliuose. Tam tikra vieninga vertybinė sistema turėtų atsispindėti visame ugdymo turinyje ir kiekviename iš dėstomų dalykų atskirai. Tai aktualu netgi gamtos mokslo dalykams, o ką jau bekalbėti apie humanitarinius, socialinius mokslus. Dabar turime situaciją, kai kiekvienas mokytojas, iš principo, gali atrasti būdą savo dalyką dėstyti taip, kaip tik jam šaus į galvą. Yra gerai, jei tik mokytojai naudojasi skirtingais vadovėliais ar net išvis jais nesinaudoja pamokas ruošdami savu būdu.
Tačiau svarbu ir tam tikras vertybinis, turinio suderinamumas (tam tikros aiškios gairės) tarp šių skirtingų būdų. Nes dažnai gaunasi, kad skirtingi mokytojai nuklysta į pernelyg tolimas viena nuo kitos ir skirtingas „lankas“. Netgi tų pačių gamtos mokslų programos tarpusavyje būna visiškai skirtingos ir nesuderintos.
Savivaldybių Švietimo skyriai yra užversti tėvų skundais. Skundžiamasi dėl mažiausių smulkmenų, mokyklos ir pedagogų kaltės ieškoma dėl paprasčiausių vaiko nesėkmių, pvz., skundžiamasi „blogais įvertinimais“. Trūksta normalių abipusiu pasitikėjimu paremtų santykių tarp mokytojų ir tėvų, administracijos ir pačių vaikų. Tai – viena iš skaudžiausių įsigalėjusio vartotojiško požiūrio į ugdymą pasekmių.
Tėvai, vesdami vaikus į mokyklą, tarsi perka produktą, kuris turėtų juos patenkinti, gal net padaryti laimingais pagal savo kažkokį susiformuotą asmeninį įsivaizdavimą apie tai. Į daugelį gana absurdiškų skundų Švietimo skyriai tiesiog siunčia formalius atsakymus ir taip be galo, be krašto vyksta nepaliaujami biurokratiniai žaidimai mūsų sistemoje. Buvo iškeltas siūlymas, kad visi skundai pirmiausia turi būti nagrinėjami mokyklos bendruomenėje.
Dėl daugybės tvarkų ir potvarkių bei reglamentavimo gausos yra problemų ir dėl tikrų probleminių situacijų aptarinėjimo mokyklos bendruomenėse. Pvz., tam trukdo Duomenų apsaugos direktyva. Laikas būtų peržiūrėti visus šiuos teisės aktus, kad jie nekliudytų teisiniam subsidiarumo principui – problemos turi būti pirmiausiai sprendžiamos ten, kur jos kyla, pvz., šalia vaikų.
Dar kartą pabrėžta apie pareigų įtvirtinimo Švietimo įstatyme būtinumą. Kalba eina ne vien apie valdininkų, administracijos bei mokytojų pareigas ir net ne apie papildomai vaikų pareigas mokantis, apie kurias iki šiol įstatyme ir viešose diskusijose neužsimenama. Labai svarbu įtvirtinti ir tėvų pareigas. Taip, tėvai irgi turi pareigų ugdant savo vaikus mūsų švietimo sistemoje, tai turi būti aišku jau įstatymuose.
Todėl, nepaisant minėtų kliūčių jiems šias pareigas atlikti, buvo pateikti keli pasiūlymai dėl šių pareigų atlikimo gerinimo. Tėvų komisijos ir tėvų tarybos mokyklose turėtų būti pastoviai perrenkamos, bet ne iš tų pačių narių, kaip kad dažnai būna. Dar geriau, jei jos nebūtų renkamos, o būtų tiesiog skiriamos – pagal klasės tėvų sąrašą iš eilės.
Visuomeninės iniciatyvos „Šeima 2050“ organizatoriai kviečia visus geros valios žmones jungtis kartu, dalyvauti diskusijose ir kartu ieškoti bendrų sprendimų, kaip pakeisti Lietuvos kryptį, o juos radus, išreikalauti jų įgyvendinimo iš valdžios. Dėkojame visiems dalyviams ir renginio partneriui Panevėžio kultūros centrui.
