Nerašysiu čia nei apie Bažnyčios „atsilikimą” nuo pasaulietinės politikos ar net moralės (!), nei apie Bažnyčios balso „atskyrimą” nuo viešosios, o tai reiškia – politinės, erdvės, nei apie popiežiaus tarptautinės politikos „neišmanymą”. Visa tai vienadienių plaštakių virpinamas oras. Krikščionybė mato pasaulį iš amžinybės perspektyvos.
Rinkimams artėjant verta susimąstyti apie krikščioniškuosius politikos principus. Toks apmąstymas taikytinas visoms partijoms, nepaisant jų pavadinimų. Visose yra krikščionių, kurie bent jau sąžinės graužatyje, jeigu ne gyvenimo kelyje, nori būti geresni krikščionys.
Pagrindinis krikščioniškosios politikos principas – meilė. Pirmiausia tai meilė žmogui, o tik po to meilė idėjai, bendram (res publica) ar partiniam reikalui. Tai meilė savo atstovaujamiems žmonėms, rinkėjams, ir meilė (galbūt) teisiems arba klystantiems savo partiečiams arba oponentams. Bet svarbiausia – tai meilė praeities ir ateities žmonėms, ne tik bendraamžiams.
Krikščioniškos politikos principai pranoksta bet kurios iš partijų viziją.
Krikščionis gyvena visų (laikų) šventųjų bendruomenėje (sanctorum communio). Krikščioniška meilė reikalauja jausti Lietuvą, kaip protėvių, gyvųjų ir dar negimusiųjų bendruomenę. Meilė protėviams neleidžia lengvai griauti jau sukurto gėrio, reikalauja įsiklausyti į senolių išmintį ir tausoti paveldą. Meilė būsimosioms kartoms reikalauja daug dėmesio skirti motinoms ir vaikams, atsakingai skolintis, neniokoti gamtos ir turimų išteklių, rūpintis, kad būsimosios technologijos išlaisvintų, o ne pavergtų.
Istoriškai krikščioniškos politikos principai padėjo pagrindus visoms partijoms. Liberalioji politika mato kiek daug laisvės pasaulyje leidžia jo Kūrėjas, kaip subtiliai nematoma jo ranka (Adam Smith) veikia gamtoje ir visuomenėje. Socialinė politika mato žmonių skurdą ir negalias, atmena skurde gimusį Išganytoją ir jo jautrumą vargšams bei ligoniams. Nacionalinė politika mato Izraelio tautos reikšmę išganymo istorijoje ir sekdama šiuo pavyzdžiu laikosi ištikimybės savajai tautai. Europinė (transkontinentinė) politika mato krikščionybės plitimą iš Jeruzalės į kaimyninius kraštus, į Europą ir visą pasaulį bei sekdama šiuo pavyzdžiu kuria krikščionybės paliestų tautų šeimą.
Krikščioniškos politikos principai pranoksta bet kurios iš partijų viziją. Šie principai ragina krikščionį būti laisvesniu nei liberalai, mylėti gamtą labiau nei žalieji, moteris gerbti labiau nei feministės, varguolius užjausti labiau nei socialdemokratai.
Mums trūksta tokių krikščionių-politikų, kurie nesirūpindami dėl kitų rinkimų ir sekdami savo Išganytojo pavyzdžiu sugebėtų savo viešąją veiklą sutraukti į trejus metus.
