Lietuvą apėmusi panika dėl dviejų dalykų: egzaminų ir karo. Neatsitiktinai visuomenės dėmesyje – dviejų ministrų kėdės. Tautos švietėjai ir tautos gynėjai turi apie ką susimąstyti. Dar geriau būtų susimąstyti apie švietimo ir krašto apsaugos ryšį.
Jeigu nebūtų mirties, mes karo nebijotume, ar ne? Visų mūsų laukia didysis gyvenimo egzaminas – mirtis. Deja, didžiai pagarsėjusioje gyvenimo įgūdžių programoje apie mirtį užsimenama tik vieną kartą. Mokytojai tarp kitų parodomųjų pamokų turėtų vaikams parodyti kaip gaivinti mirštantį žmogų. Iš tiesų kartais prireikia. Tai tikrai reikalinga pamoka. Tačiau kas jeigu žmogus miršta neatgaivinamai? Ar yra toks gyvenimo įgūdis – atgaivinti save? Senieji filosofai kalbėjo apie meną mirti ir apie gyvenimą kaip mokymąsi mirti. Apie visa tai mūsų gyvenimo įgūdžių programoje – tyla. Joje svarbiausia mokytis atpažinti prievartautoją. Ir tai kartais reikalinga. Tačiau ar labai mums bus reikalingas įgūdis atpažinti prievartaujantį rusų kareivį, jeigu karas prasidės pas mus?
Prieš penkiasdešimt metų Vakaruose vykstant diskusijai dėl seksualinio švietimo, vienas pastorius ragino mokyklose daugiau kalbėti apie mirtį, ruošti vaikus mirčiai. Jis ragino skatinti vaikus lankyti ligonines, palydėti mirštančius žmones. Jo linkėjimai taip ir neišsipildė. Esame silpna visuomenė, nes nežinome ką daryti su mirtimi. Dėl sekso apleidusi krikščionybę Europa ne tik sukiršino prieš save visą likusį pasaulį, bet ir susikūrė mirties kultūrą. Apie tai mus perspėjo popiežius Jonas Paulius II. Mirties kultūra – tai tokia kultūra, kurioje gyvybė naikinama ir niekinama, o apie mirtį nutylima. Mirties kultūra pasireiškia ir mūsų mieguistumu svarbiausiems reikalams, mūsų apsnūdimu patogiame gyvenime. Vakarų kultūra – viena gigantiška miegančioji gražuolė. Visi švietimo ekspertų raštai kartu sudėjus neverti vienos bobutės pasakų.
Mokytis mirti reikia mažais žingsneliais. Ribojant savo egoizmą. Paaukojant kelis eurus ir Ukrainos gynėjams, ir kitiems gailestingumo darbams. Numarinti reikia net tą egoizmą, kuris stumia mus kariauti. Turime atleisti popiežiui Pranciškui, kai jis kalba tai, ką apie Europą ir Šiaurės Ameriką galvoja visas likęs pasaulis. Turime krikščioniškai užjausti Maskvoje išžudytų rusų šeimas. O svarbiausia: Dievo reikia bijoti labiau negu karo. Būsime teisiami ne tautomis, o kiekvienas asmeniškai. Mokytis mirti – tai ruoštis paskutiniam asmeniniam teismui. Kunigas Jonas Jūraitis prieš penkiasdešimt metų pranašavo: net jei ir labai norėsime toliau miegoti savo mirtyje, suskambės žadintuvas ir turėsime keltis.
