Budavonės miške (Bartninkių Šv. Petro ir Pauliaus parapija) birželio 24-ąją šv. Mišių auka buvo prisiminti prieš 82-ejus metus Antrojo pasaulinio karo pirmąją dieną enkavedistų žiauriai nukankinti trys Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Jie – Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius ir dvasios tėvas Justinas Dabrila ( g. 1905 m.), Lankeliškių parapijos klebonas kun. Vaclovas Balsys (g. 1905 m.) bei vikaras kun. Jonas Petrika (g. 1885 m.) – Jubiliejaus metais (2000-aisiais) įrašyti į Krikščionybės kankinių sąrašą.
1989 metais kunigų nužudymo vietoje atstačius sovietų valdžios susprogdintą paminklą, kunigų nukankinimo vietoje kasmet vieną birželio pabaigos šeštadienį aukojamos šv. Mišios, susirinkus tikintiesiems iš įvairių vietovių.
Šiemet nukankintų kunigų atminimo paminėjimas sutapo su šv. Jono Krikštytojo liturginiu minėjimu. Šv. Mišioms vadovavęs Vilkaviškio dekanas Virginijus Gražulevičius jų įžangoje akcentavo, kad kaip šis šventasis drąsiai liudijo tikėjimą, šviesą, gyvenimo viltį, drąsiai žengė ruošdamas kelią Viešpačiui, taip ir mūsų laikų tikintieji, tos vilties kupini, šioje kankinių atminimo vietoje savo širdis kelia į dangų. Šioje vietoje meldžiame Budavonės kankinių užtarimo, drąsos šių dienų pasauliui, šiandienos Bažnyčiai liudyti dieviškosios palaimos artumą. Kartu dėkojame Dievui už tuos tikėjimo kankinius, kurie Bažnyčios daigus palaistė savo krauju, kad jie augtų, stiprėtų, kad nepasiduotų nevilčiai.
Prie specialiai šiai datai paruošto altoriaus šiemet šv. Mišias aukojo aštuoni kunigai ( Marijampolės dekanas kan. Deimantas Brogys, Vilkaviškio dekanas Virginijus Gražulevičius, Alksnėnų, Bartninkų, Pajevonio, Virbalio, Kybartų parapijų klebonai Mindaugas Martinaitis, Alvydas Dvareckas, Audrius Kurapka, Donatas Rolskis, Jonas Cikana ir Kybartų parapijos altaristas kun. Vaclovas Stakėnas). Giedojo Bartninkų bažnyčios choristai.
Prieš šv. Mišias šauliai Kristina Auksoraitienė ir Robertas Fišeris tarė žodį, jog nukankintieji kunigai kaip ir kariai liudijo ištikimybę tautai, Dievui ir Tėvynei, pakvietė jų atminimą pagerbti tylos minute ir padėjo Lietuvos vėliavos spalvų gėlių puokštę prie paminklo.
Šv. Mišių homiliją sakė Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos klebonas kun. Jonas Cikana. Jis pastebėjo, jog šią pačią dieną ir Rainiuose (Telšių raj.) menamas sovietų okupantų nukankintų žmonių atminimas. Prisimenant Vilkaviškio vyskupijos kunigų nukankinimo datą kvietė apmąstyti, kas yra tikėjimo kankinystė. Pasak pamokslininko, gyvename Europos Sąjungoje, priklausome NATO ir tarsi turime pilną laisvę išpažinti tikėjimą, dėl tikėjimo lyg ir negresia fizinė kankinystė tiesiogiai.
Tačiau šv. Jono Krikštytojo tikėjimo liudijimo ir kankinystės pavyzdys verčia susimąstyti, o kaipgi aš, kaip krikščionis, išpažįstu ir liudiju savo tikėjimą? Argi yra iš tikrųjų mums pavojus kur nors patirti kankinystę. Mūsų vyskupijos kunigai kankiniai ir šv. Jonas Krikštytojas kviečia mus turėti dvasios stiprybės, to stuburo tvirtumo, kad galėtume išlikti tikėjime, ir nepalankiomis aplinkybėmis gebėtume liudyti tikėjimą pagal savo dvasios stiprybę.
Viešpats mus kviečia, kad savo išmėginimuose išmoktume savo kančią įprasminti, jungiant ją su Kristumi.
Pasak kunigo J. Cikanos, mūsų minimiems kankiniams buvo Viešpaties paskirtas vienoks kryžius. Mums kiekvienam pagal Viešpaties valią duotas savitas kryžius, kurį turime paimti ir nešti. Šių dienų pasaulis labai vengia ir bijo kančios, įvairiais būdais mus moko, kaip neišgyventi kančios, tiek fizinės, tiek ir dvasinės. Viešpats mus kviečia, kad savo išmėginimuose išmoktume savo kančią įprasminti, jungiant ją su Kristumi.
Kunigas kvietė drąsiai prašyti pas Budavonės kankinius pagalbos, kad būtent jų užtarimu išmoktume daugiau ir giliau dvasioje pasvarstyti Viešpaties valią, kad susidūrę su išbandymais, savo kančią, išmėginimus galėtume įprasminti ir tada iki galo paliudyti tikėjimą. Kiekvienas krikščionis galime ir privalome augti bei tvirtėti Viešpaties dvasia.
Dekanas V. Gražulevičius džiaugėsi, kad šiemet į Budavonės minėjimą atvyko nemažai jaunų žmonių su mažais vaikučiais, kurie čia pamato ir jaučia maldą, dvasingą nusiteikimą. Dėkojo šv. Mišias aukojusiems kunigams, Bartninkų parapijos klebonui, tikintiesiems, choristams, seniūnijos ir bendruomenės žmonėms už rūpestį ir pagalbą, bendrystę.
Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas pristatė marijampoliečio Jeronimo Šalčiūno (g. 1928 m.) eilėraščių knygelę. Šiš šviesus žmogus, kol leido sveikata, kiekvienais metais Budavonės kankinių minėjimuose paskaitydavo naujai sukurtą eilėraštį nukankintiems kunigams, o kai pats dėl sveikatos neatvažiuodavo, perduodavo perskaityti kitiems. (Šiemetį jo eilėraštį perskaitė šaulė Kristina). Tokių proginių eilėraščių susikaupė jau 19. Buvęs ilgametis Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitais, puoselėjęs Budavonės kankinių atminimą, surinko tuos eilėraščius ir savo lėšomis šiemet išleido atskira knygele. Po šv. Mišių patarnautojai ją dalino kiekvienam atvykusiam į Budavonę.
Klebonas A. Dvareckas pasidžiaugė, kad šiemet Budavonės kankinių minėjime dalyvavo gana gausiai žmonių, kaip patarnautojai paskaičiavo, – net 110. Ne tik nuolatiniai maldininkai, bet ir pirmąkart šią kankinystės vietą atradusieji, net iš tolimesnių vietovių, iš Marijampolės. Klebonas dėkojo nuolatiniams talkininkams, sutvarkantiems ir papuošiantiems šią vietą, Bartninkų seniūnei Violetai Raulynaitienei, parapijietei Vidai Žemaitaitienei ir jos draugėms už gėles, altoriaus ir susprogdinto paminklo duobės papuošimą.
Žmonės neskubėjo skirstytis… Sutikę pažįstamus ar naujus bendraminčius svarstė, ar tikrai tas randuotas medis prie sovietų išsprogdintą paminklą menančios duobės yra regėjęs kunigų kančią? Svarstė, jog toks žinojimas labai sustiprina dvasią šioje vietoje atsilankant bet kuriuo metų laiku…
