Didžiausias blogis Bažnyčioje yra supasaulėjęs dvasingumas, kuris skatina klerikalizmą, sakė popiežius Pranciškus, sekmadienio vakarą dalyvaudamas Italijos viešojo transliuotojo televizijos laidoje nuotoliniu būdu iš Vatikano. Jis kalbėjo įvairiomis temomis: savo vaikystę, pomėgius, draugus, bei visuomenines problemas, tokias kaip migracija ir karas.
Pokalbį stebėjo 8,7 mln. laidos žiūrovų.
Į laidą iš Milano vedusio žurnalisto klausimus, užduodamus iš televizijos studijos, popiežius atsakinėjo būdamas Šventosios Mortos namuose Vatikane. Pokalbis truko beveik valandą.
Atsakydamas į laidos vedėjo Fabio Fazio (Fabijaus Fadzijo) klausimą, ar yra kas nors, kas „nenusipelno Dievo atleidimo, gailestingumo arba žmonių atleidimo”, Pranciškus perspėjo, kad jo atsakymas gali „šokiruoti kai kuriuos žmones”: „Žmogus turi teisę, kad jam būtų atleista”.
Paklaustas apie karą, popiežius atsakė: „Jei vienerius metus nebegamintume ginklų, galėtume išmaitinti ir išauklėti visą pasaulį”, pridurdamas, kad „kariauti reiškia griauti”.
Popiežius prisiminė, kad vaikystėje norėjo būti mėsininku. Jam patiko, kad jo šeimos mėsininkas nešiojo piniginę – diržą.
Paklaustas apie neseniai Romoje vykusį apsilankymą plokštelių parduotuvėje, popiežius pareiškė, kad jam patinka klasikinė muzika ir tango. Kalbėdamas apie savo gimtąjį miestą, Pranciškus sakė, kad tas, kuris nešoka tango, nėra iš Buenos Airių.
Paklaustas, ar jaučiasi vienišas, ar turi draugų, Pranciškus atsakė, kad jam draugų reikia, taip pat sakė turintis kelis tikrus draugus. Popiežius taip pat prisipažino, kad jam reikia žmonių artumo.
Šventasis Tėvas pavadino nusikalstama migrantų atstūmimo politiką, kai į Europą mėginantys patekti žmonės žūsta keldamiesi per Viduržemio jūrą. Pasak Pranciškaus, kiekviena valstybė turėtų žinoti, kiek migrantų ji gali priimti. Tai vidaus politikos problema, kurią reikia gerai apgalvoti. Taip pat reikia bendro sutarimo ES mastu.
Klausiamas, kaip įsivaizduoja Bažnyčią ateityje, popiežius atsakė, kad jam Bažnyčia – tai keliaujanti Dievo tauta. Šią viziją po Vatikano II susirinkimo skelbė popiežius Paulius VI apaštališkajame paraginime „Evangelii nuntiandi“, tą pačią viziją plėtoja ir Pranciškus savo pontifikato pradžioje paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“.
Pasak popiežiaus, šiandien didžiausias blogis Bažnyčioje yra supasaulėjęs dvasingumas. Kaip sakė vienas didis teologas, supasaulėjęs dvasingumas yra blogiausia, kas gali nutikti Bažnyčiai, blogiau net už ištvirkėlius popiežius, kurių, kaip žinoma, būta istorijoje.
Supasaulėjęs dvasingumas gimdo klerikalizmo blogį, kuris yra iškrypimas. Klerikalizmas skatina griežtumą, o griežtumu dažniausiai dangstomi puvėsiai. Šitaip ideologija išstumia Evangeliją, sakė Pranciškus.
Perspėdamas dėl „abejingumo kultūros”, Šventasis Tėvas pabrėžė: „Neužtenka matyti, reikia jausti, reikia prisiliesti”.
Popiežius įvardijo „socialinės agresijos” ir patyčių tarp jaunų žmonių, kurie kartais kenčia „neįtikėtiną vienatvės jausmą”, problemą, ir pabrėžė, kaip svarbu, kad tėvai skirtų laiko savo vaikams.
Popiežius prašė melstis už jį, nes jam to reikia, o jei „nesimeldžiate, bent siųskite pozityvių minčių”.
Interviu buvo iš esmės teigiamai nušviestas Italijos žiniasklaidoje, tačiau kai kurie komentatoriai socialinėje žiniasklaidoje, įskaitant užsienio spaudos atstovus, jį kritikavo dėl to, kad nebuvo užduoti sudėtingi klausimai, susiję su tokiomis problemomis kaip dvasininkų seksualinis išnaudojimas ar netinkamas Vatikano lėšų valdymas.
Tai nėra pirmas kartas, kai popiežiai dalyvauja Italijos televizijos pokalbių laidoje, rašo Italijos laikraštis „La Repubblica”. 1998 m. spalio 13 d. šv. Jonas Paulius II pasirodė laidos „Porta a Porta” epizode, kuris buvo skirtas jo pontifikato 20-mečiui.
Tuo tarpu „Che tempo Che Fa” laida, kurioje svečiavosi popiežius Pranciškus, pastaraisiais mėnesiais sulaukė tarptautinio atgarsio dėl savo žymių pašnekovų, tarp kurių – ir buvęs JAV prezidentas Barakas Obama.
