Lapkričio 1-ąją visuomeninis Italijos transliuotojas RAI paskelbė interviu su popiežiumi Pranciškumi, kuriame kalbama apie Izraelio ir Hamas karą, migraciją, Sinodą, kelionę į Dubajų, paliečiama daug kitų temų. Apžvelgiame kai kurias popiežiaus pastabas.
Kalbėdamas apie karą, popiežius Pranciškus, kaip ir kitais panašiais atvejais, parafrazavo Pijaus XII ištarmę II Pasaulinio karo išvakarėse, jog su taika neprarandama nieko, o su karu galima prarasti viską.
„Kare vienas antausis išprovokuoja kitą. Į stiprų smūgį atsakoma dar stipresniu, ir taip be pabaigos. Karas yra pralaimėjimas. Aš tai matau kaip dar vieną pralaimėjimą. Dvi tautos turi gyventi kartu. Pagal išmintingą sprendimą: dvi tautos – dvi valstybės. Kaip nurodo Oslo susitarimas: dvi gerai apibrėžtos valstybės ir Jeruzalė su ypatingu statusu“, – kalbėjo Pranciškus, primindamas nuoseklią Šventojo Sosto poziciją Palestinos ir Izraelio atžvilgiu. Pasak jo, pasaulis išgyvena tamsią valandą. Karai nenutrūko ir po pasaulinio karo, o karo industrija klesti. Galima pridurti, jog Šventasis Sostas pasmerkė „Hamas“ teroristinę ataką, bet Izraelio prašė laikytis proporcingumo, kad būtų kuo mažiau civilių žūčių.
Popiežius Pranciškus papasakojo, jog kone kasdien skambina vienintelei Gazos ruožo katalikų parapijai, teiraujasi apie situaciją ir stengiasi ją palydėti. Atsiliepia egiptietis parapijos vikaras Yussufas, mat spalio 7-ąją, kai viskas prasidėjo, klebonas buvo Betliejuje ir iki šiol negali grįžti atgal. Gazos parapijos teritorijoje buvo prisiglaudę 563 asmenys, beveik visi krikščionys, keletas musulmonų, taip pat Motinos Teresės seserų globojami sergantys vaikai. Ačiū Dievui, Izraelio pajėgos iki šiol gerbė parapijos teritoriją. Pasak Pranciškaus, jam neramu ir dėl vėl išnirusio antisemitizmo apraiškų, taip pat tarp jaunų žmonių.
Karas yra baisi tikrovė, su kuria jis kaip popiežius susidūrė, kai sprogo konfliktas Sirijoje, sakė Pranciškus. Deja, linkstame priprasti prie karo. Bet neturime susigyventi su karu, taip pat ir tuo, kuris vyksta toli. Labai jaučiame karą Palestinoje ir Izraelyje, nes tai yra Šventoji Žemė, jaučiame karą Ukrainoje, nes jis labai arti, bet taip pat vyksta karai Kongo Demokratinėje Respublikoje, Jemene, Mianmare. Pasaulis kariauja. Ir yra eskalacijos pavojus, rizika, kad karai išsiplės. Tegu žmonių išmintis tam neleidžia įvykti. Labai reikia taikos susitarimo ir Ukrainoje, kuri taip baisiai nukentėjo Stalino persekiojimo laikais, o dabar vėl yra kankinė.
Panašiai, pokalbiui pakrypus apie migraciją, priprantame prie migrantų mirčių jūroje, nors tai tikri nusikaltimai prieš žmoniją. Jis pats, priminė popiežius Pranciškus, yra į Argentiną atvykusios italų migrantų šeimos vaikas. Argentina yra migrantų kraštas – iš, berods, 46 milijonų gyventojų tik apie šeši milijonai yra indėnų kilmės, o kiti yra kilę iš kitur, iš Italijos, Ispanijos ir kitų Europos kraštų, Ukrainos, Rusijos, daugybė iš Artimųjų Rytų. Šiame kontekste migracija yra stipri ir pozityvi egzistencinė patirtis, o ne dabartinės tragedijos – migrantų lageriai Libijoje, išnaudojimas, žūtys, patiriama prievarta. Reikia visos Europos solidarumo su didžiausią naštą, įskaitant Italiją, nešančiais kraštais. Taip pat reikia integracijos, kad migracija teiktų naudą asmeniui ir visam kraštui. Be integracijos migracija tampa problema, pažymėjo popiežius, priminęs Belgijos oro uoste įvykdytą teroro aktą, kurį surengė jauni migrantai, kilę už uždaros, neintegruotos aplinkos.
Atsakydamas į klausimus apie pasauliečių, ypač moterų, vaidmenį Bažnyčioje ir ką tik pasibaigusį Sinodą, Pranciškus pažymėjo, jog moterys užėmė svarbias pareigas įvairiose Šventojo Sosto ir Vatikano institucijose. Pavyzdžiui, Vatikano miesto valstybės vicegubernatorė yra moteris, vienuolė, ir, galima sakyti, ji priima konkrečius sprendimus, nes gubernatoriaus vaidmuo yra bendresnis.
Net ir komisijoje, kuri vertina kandidatus į vyskupus, yra trys moterys, nes jos, pasak popiežiaus, turi specialią nuojautą. Kiek tai susiję su valdymu ir administracija, moterys gali užimti bet kokį postą, bet kunigystės atvejis yra kitas: tai ne administracinis, o teologinis klausimas. Yra Petro įpėdinystės principas, kuris yra jurisdikcinis, ir yra marijinis principas, kurį išreiškia tai, kad Bažnyčia yra moteris ir sutuoktinė. Marija yra svarbiau už Petrą. Bažnyčios kaip moters ir moterų Bažnyčioje galia yra stipresnė ir svarbesnė už vyrų kunigų. Jei viską paversime tik funkcijomis, pralaimėsime.
Kunigų celibato norma gali būti pakeista ir kunigai galėtų kurti šeimas, kaip kuria Rytų Katalikų Bažnyčiose. Bet, pasak popiežiaus, jis nemano, kad tai labai savaime padėtų kunigui iš tiesų tapti tuo, kuo turi būti – visos bendruomenės tėvu, o ne vien į save žvelgiančia sakralia figūra.
Pasak popiežiaus, jis gerai vertina ką tik pasibaigusį Sinodą, jo laisvas diskusijas ir galutinį dokumentą, kuris bus skaitomas, tiriamas, o darbas tęsis kitais metais. Anot Pranciškaus, Bažnyčia pradėjo praktikuoti sinodinę dimensiją, kaip to troško jau Paulius VI, konstatavęs, jog ji Vakaruose, skirtingai nei Rytuose, buvo prarasta. Popiežius pabrėžė principą, kad Bažnyčia turi ir nori priimti visus asmenis, kurie vėliau turi augti ir bręsti. Kitas dalykas yra organizacijos, kurios nori tapti Bažnyčios dalimi. Principas toks: Bažnyčia priima visus, kurie gali būti pakrikštyti. Asmenys gali būti pakrikštyti, o organizacijos ne.
„Vyksiu į Dubajų“, – patvirtino popiežius Pranciškus, paklaustas apie žinias, kad jo laukiama JTO klimato kaitos konferencijoje COP28, kuri lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje įvyks Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje. Galima priminti, kad 2015 metais popiežius paskelbė encikliką „Laudato Si’“, o šių metų spalio 4-ąją – jos tęsinį „Laudate Deum“, kuriame dar kartą primygtinai prašo visų geros valios žmonių neignoruoti gamtinės aplinkos problemų, ypač sukeltų žmonių veiklos, ir viliasi, kad būsimoje Dubajaus konferencijoje bus priimti neatidėliotini sprendimai.
