Penktadienio, rugsėjo 27 dienos, popietę popiežius Pranciškus aplankė 600 metų sukaktį besirengiantį minėti Liuveno katalikų universitetą – senąją flamadiškąją jo dalį – ir susitiko su dėstytojais. Šeštadienį Pranciškus aplankys ir prancūziškąjį Liuveno katalikų universitetą. Jame susitiks su studentais.
„Universiteto užduotis – suteikti integralią formaciją, kad asmenys gautų įrankius, reikalingus dabarčiai interpretuoti ir ateičiai planuoti“, – sakė Pranciškus.
Kultūrinė formacija, pasak jo, niekada nėra savitikslė, o universitetai turėtų vengti rizikos tapti „katedromis dykumoje“. Dėl savo pačios prigimties universitetai yra vietos, kur gimsta naujos idėjos ir stimulai, reikalingi žmogaus mąstymui ir gyvenimui, visuomenės iššūkiams. Gražu, kad universitete gimsta kultūra, gimsta idėjos, o ypač – skatinama aistra ieškoti tiesos ir tarnauti žmonijos pažangai. Katalikiškas universitetas yra pašauktas duoti lemiamą Jėzaus Kristaus Evangelijos raugo, druskos ir šviesos bei gyvosios Bažnyčios, visada atviros naujiems scenarijams ir pasiūlymams, Tradicijos indėlį.
„Norėčiau jums skirti paprastą kvietimą: plėskite pažinimo ribas!“, – sakė popiežius Liuveno katalikų universiteto dėstytojams. Anot jo, tai ne tiek sąvokų ir teorijų dauginimas, kiek akademinio ir kultūrinio ugdymo pavertimas gyva erdve, kuri apima gyvenimą ir kalba gyvenimui. Tuo tarpu mūsų kontekste, pasak Pranciškaus, mūsų erdvė, mūsų sienos yra suspaustos dėl dviejų motyvų.
Viena, esame panirę į kultūrą, kurioje atsisakoma tiesos ieškojimo. Praradę ramybės neduodančią ieškojimo aistrą, radome patogų prieglobstį vadinamajame silpname mąstyme, įsitikinime, kad viskas yra vienoda, kad vienas dalykas prilygsta kitam, kad viskas yra reliatyvu. Antra, kai universitetuose ir kitur kalbama apie tiesą, dažnai pasiduodama racionalistiniam požiūriui, pagal kurį tik tai, ką galime pamatuoti ir patirti, galima laikyti tiesa, tarsi gyvenimas būtų tik materija ir tai, kas matoma. Abiem atvejais ribos yra siauros.
Pirmas atvejis byloja apie dvasios nuovargį, dėl kurio atsiduriame nuolatiniame netikrume ir beaistrėje būsenoje, tarsi būtų beprasmiška ieškoti prasmės tikrovėje, kurios negalime suprasti. Šis jausmas dažnai išryškėja tam tikruose Franzo Kafkos, kuris aprašė tragišką ir skausmingą XX a. žmogaus būklę, kūrinių personažuose. Vieno apsakymo veikėjų pokalbyje aptinkame tokį teiginį: „Manau, kad jūs nesirūpinate tiesa tik todėl, kad tai pernelyg vargina“. Tiesos ieškojimas vargina, nes verčia mus išeiti iš savęs, rizikuoti, kelti klausimus. O patiriant tokį nuovargį mus pradeda vilioti paviršutiniškas ir daug klausimų nekeliantis gyvenimas. Panašiai mus labiau traukia lengvas, patogus tikėjimas, kuris niekada nieko neklausinėja.
Tiesos ieškojimas vargina, nes verčia mus išeiti iš savęs, rizikuoti, kelti klausimus.
Antru atveju turime besielį racionalizmą, į kurį pasinerti dar daugiau rizikuojame dėl to, kad esame sąlygojami technokratinės kultūros. Kai žmogus redukuojamas vien iki materijos, kai tikrovė apribojama vien tuo, kas matoma, kai protas suspaudžiamas iki matematikos ir laboratorinių tyrimų, tada pritrūksta nuostabos, tos vidinės nuostabos, kuri skatina mus žvelgti toliau, žvelgti į dangų, atrasti paslėptą tiesą, kuri atsakytų į pagrindinius klausimus: kodėl aš gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmė, koks yra galutinis gyvenimo kelionės tikslas ir uždavinys? Romano Guardini savęs klausė: „Kodėl žmogus, nepaisant visos pažangos, pats sau yra toks nepažįstamas ir vis labiau toks tampa? Todėl, kad jis prarado raktą, padedantį suprasti žmogaus esmę. Mūsų tiesos dėsnis sako, kad žmogų galima pažinti tik pradedant nuo viršaus, nuo Dievo, nes tik iš jo išplaukia egzistencija“.
Nesitaikydami su dvasios nuovargiu ir besieliu racionalizmu prašykime Dievo išplėsti mūsų ribas, ragino popiežius Liuveno katalikų universiteto dėstytojus. Prašykime laiminti mūsų darbą, kad jis tarnautų kultūrai, sugebančiai atsiliepti į šiandienos iššūkius. Pati Šventoji Dvasia, kurią gavome kaip dovaną, skatina mus ieškoti, plečia mūsų mąstymo ir veikimo erdves, veda mus į visą tiesą.
Popiežius sakė, kad jis nori nuoširdžiai padėkoti susitikimo dalyviams už tokį ribų plėtimą, įskaitant svetingumą tiems, kuriems teko bėgti iš savo šalių, patirti daug kančių ir nesaugumo, kaip buvo parodyta vaizdo reportaže susitikimo pradžioje. Mums reikia kultūros, kuri ne sutvirtina ribas, bet jas plečia. Kuri neatskiria ir neatsistoja virš kitų, bet veikia kaip geras raugas pasaulio tešloje visos žmonijos labui.
„Vienas šio krašto teologas, Liuveno universiteto auklėtinis ir dėstytojas, yra pasakęs: „Tai mes esame degantis krūmas, leidžiantis Dievui apsireikšti““, – citavo popiežius Adolphe‘ą Gesché.
„Saugokite šios ugnies liepsną, plėskite savo ribas! Būkite neramūs tiesos ieškotojai ir niekada neužgesinkite savo aistros, kad nepasiduotumėte mąstymo tinguliui. Būkite tie, kurie kuria įtraukimo, užuojautos, atidumo silpniausiems ir didiesiems pasaulio, kuriame gyvename, iššūkiams kultūrą“, – pakartojo jis.
