Vasario 11 d. vyko tradicinė trečiadienio bendroji audiencija, per kurią Leonas XIV pratęsė katechezių ciklą apie Vatikano II susirinkimo dokumentus, pradėtą nuo dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą „Dei Verbum“. Šį trečiadienį popiežius kalbėjo apie gilų ir gyvybišką ryšį tarp Dievo Žodžio ir Bažnyčios, kuris pabrėžiamas konstitucijos „Dei Verbum“ šeštajame skyriuje.
Bažnyčia yra tinkamiausia vieta Šventajam Raštui. Per Šventosios Dvasios įkvėpimą Biblija gimė iš Dievo tautos ir yra skirta Dievo tautai. Galima pasakyti, kad krikščioniška bendruomenė yra Biblijos „gyvenamoji vieta“: jos tikėjimas ir gyvenimas yra erdvė, kurioje ji atskleidžia savo prasmę ir parodo savo jėgą.
Vatikano II susirinkimas priminė, jog „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo“. Tuos Raštus, drauge su šventąja Tradicija, ji visuomet laikė ir tebelaiko svarbiausia savo tikėjimo taisykle (žr. „Dei Verbum“, 21 sk.).
„Bažnyčia niekada nepaliauja mąstyti apie Šventojo Rašto vertę“, – pažymėjo Šventasis Tėvas primindamas 2008 m. Vyskupų sinodą apie Dievo žodį, kurio vaisius Benediktas XVI susumavo posinodiniame paraginime „Verbum Domini“, paskelbtame 2010 m. rugsėjo 30 d.
„Būtent vidinis Žodžio ir tikėjimo ryšys išryškina, kad autentiška Biblijos hermeneutika gali būti tik bažnytiniame tikėjime, kuris remiasi Marijos „Taip“ paradigma. […] Pirminė, kad Šventojo Rašto interpretacijos vieta yra Bažnyčios gyvenimas“ (žr. 29 sk.)“, – rašoma paraginime.
„Bažnyčia niekada nepaliauja mąstyti apie Šventojo Rašto vertę“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.
Bažnyčios bendruomenė yra vieta, kurioje Šventasis Raštas gali išpildyti savo ypatingą užduotį ir pasiekti savo tikslą: supažindinti su Kristumi ir atverti dialogą su Dievu. Popiežius Leonas priminė žinomą šv. Jeronimo posakį – „Nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Kristaus“. Šis posakis primena galutinį Šventojo Rašto skaitymo ir meditavimo tikslą: pažinti Kristų ir per jį užmegzti tokį santykį su Dievu, kuris gali būti apibūdintas kaip pokalbis, kaip dialogas.
Konstitucija „Dei Verbum“ apie visą Apreiškimą kalba kaip apie pokalbį, kuriame Dievas kreipiasi į žmones kaip į draugus (žr. Dei Verbum, 2 sk.). Tai vyksta tada, kai mes skaitome Bibliją su vidinės maldos nuostata: tada Dievas ateina susitikti su mumis ir pradeda kalbėtis.
Šventasis Raštas, patikėtas Bažnyčiai, jos saugomas ir aiškinamas, turi aktyvų vaidmenį: savo veiksmingumu ir galia jis stiprina bei palaiko krikščionišką bendruomenę. Visi tikintieji yra kviečiami gerti iš šio šaltinio, pirmiausia Eucharistijos ir kitų sakramentų šventimo metu. Tuos, kurie vykdo Žodžio tarnystę – vyskupus, kunigus, diakonus, katechetus – turi vesti meilė gerai išmanomam Šventajam Raštui. Vertingas yra egzegetų ir biblistų darbas. Dievo žodis yra gyvybingos teologijos pagrindas, jis turi joje užimti centrinę vietą.
Bažnyčia karštai trokšta, kad Dievo žodis pasiektų kiekvieną jos narį ir maitintų jo tikėjimo kelią. Dievo žodis taip pat skatina Bažnyčią išeiti iš savęs, nuolat atveria ją į visus orientuotai misijai. Gyvename daugybės žodžių gausme, bet kiek iš jų yra tušti. Kartais girdime ir išmintingus žodžius, bet jie nepasakoja apie mūsų galutinį likimą. Dievo žodis, priešingai, atliepia mūsų prasmės ir tiesos apie mūsų gyvenimą troškulį. Tai vienintelis Žodis, kuris yra visada naujas: jis neišsenka atskleisdamas mums Dievo slėpinį, niekada nenustoja siūlyti savo turtų.
„Mielieji, gyvendami Bažnyčioje išmokstama, jog Šventasis Raštas yra visiškai priklausomas nuo Jėzaus Kristaus ir patiriama, kad tai yra giliausia jo vertės ir galios priežastis. Kristus yra gyvasis Tėvo Žodis, kūnu tapęs Dievo Žodis. Visas Raštas skelbia jo asmenį ir jo gelbstintį buvimą, skirtą kiekvienam iš mūsų ir visai žmonijai. Todėl atverkime savo širdis ir protus šios dovanos priėmimui, mokydamiesi iš Marijos, Bažnyčios Motinos“, – kvietė Leonas XIV.
