„Susirinkimo konstitucija „Dei Verbum“, kurią šiomis savaitėmis nagrinėjame, teigia, kad Šventasis Raštas, skaitomas gyvojoje Bažnyčios tradicijoje, yra ypatinga susitikimo vieta, kurioje Dievas kalba visų laikų žmonėms, kad jie, klausydamiesi jo, galėtų jį pažinti ir mylėti“, – sakė popiežius Leonas XIV tęsdamas katechezę, skirtą II Vatikano susirinkimo dokumentams. Popiežiaus klausėsi beveik šeši tūkstančiai piligrimų, atvykusių į trečiadienio ryto bendrąją audienciją.
Šventojo Rašto tekstai nebuvo parašyti kažkokia dangiškąja ar antžmogiškąja kalba. Dievas nusprendė prabilti naudodamas žmonių kalbą, ir taip įvairūs autoriai, įkvėpti Šventosios Dvasios, parašė Šventojo Rašto knygas. Kaip primena konstitucija Dei Verbum, „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones“ (DV, 13). Todėl ne tik savo turiniu, bet ir kalba Šventasis Raštas atskleidžia Dievo gailestingą supratingumą žmonėms ir jo norą būti jiems artimu.
Popiežius priminė, kad Bažnyčios istorijoje būta įvairių požiūrių į Šventojo Rašto autorystę. Daug šimtmečių dauguma teologų stengėsi ginti dieviškąjį Šventojo Rašto įkvėpimą, žmogiškuosius autorius laikydami tik pasyviais Šventosios Dvasios įrankiais. Naujausiais laikais buvo persvarstytas tekstus parašiusių žmonių indėlis. Susirinkimo konstitucijoje Dievas vadinamas pagrindiniu Šventojo Rašto autoriumi, tačiau ir tekstus rašę žmonės vadinami „tikrais autoriais“ (plg. DV, 11). Kaip pastebi kai kurie egzegetai, žmogaus veiklos sumenkinimas iki paprasto raštininko veiklos nėra Dievo veikimo šlovinimas. „Dievas niekada nemenkina žmogaus ir jo galimybių!“ – pabrėžė popiežius.
Tad jei Šventasis Raštas yra Dievo žodis, išreikštas žmogaus žodžiais, tuomet bet koks požiūris į jį, kuris nepaiso abiejų dimensijų ar neigia vieną iš jų, yra neteisingas. O tai, pasak popiežiaus, reiškia, kad teisingas šventųjų tekstų aiškinimas negali neatsižvelgti į istorinę aplinką, kurioje jie susiformavo, ir į naudotas literatūrines formas. Atsisakymas studijuoti žmonių žodžius, kuriais pasinaudojo Dievas, veda į fundamentalistinį arba spiritualistinį Šventojo Rašto skaitymą, kuris neatitinka jo prasmės.
Šventasis Raštas, ypač kai jis yra skelbiamas liturgijos kontekste, siekia kalbėti šiandienos tikintiesiems, pasiekti jų gyvenimą su visomis problemomis, apšviesti žmonių žingsnius ir sprendimus.
Popiežius Leonas priminė, kad šis principas taip pat galioja Dievo Žodžio skelbimui. Jei jis praranda ryšį su tikrove, su žmonių viltimis ir kančiomis, jei naudojama nesuprantama ar anachronistinė kalba, skelbimas tampa neveiksmingas. Kiekvienoje epochoje Bažnyčia yra pašaukta skelbti Dievo žodį tokia kalba, kuri gali įsikūnyti istorijoje ir pasiekti širdis.
Popiežius paminėjo kitą neteisingą požiūrį – tokią Šventojo Rašto interpretaciją, kuri nepaiso jo dieviškosios kilmės ir supranta jį tik kaip paprastą žmogiškąjį mokymą, kaip kažką, ką galima studijuoti tik techniniu požiūriu, kaip vieną iš praeityje sukurtų tekstų.
Tačiau iš tikrųjų Šventasis Raštas, ypač kai jis yra skelbiamas liturgijos kontekste, siekia kalbėti šiandienos tikintiesiems, pasiekti jų gyvenimą su visomis problemomis, apšviesti žmonių žingsnius ir sprendimus. Tai įmanoma tik tada, kai tikintysis skaito ir aiškina šventuosius tekstus vadovaudamasis ta pačia Dvasia, kuri juos įkvėpė (plg. DV, 12). Šitaip Šventasis Raštas padeda puoselėti tikinčiųjų gyvenimą ir meilę. Popiežius priminė šv. Augustino mokymą, pasak kurio, jei žmogus, skaitydamas Šventąjį Raštą, nesijaučia skatinamas labiau mylėti Dievą ir artimą, vadinasi, jis jo nesuprato. Dievo įkvėptas Šventasis Raštas, patikėtas pakrikštytųjų liudijimui, apima visas gyvenimo bei tikrovės sritis ir jas pranoksta. Šventojo Rašto skelbiamos žinios negalima redukuoti iki paprasto filantropinio ar socialinio lygmens. Šventasis Raštas skelbia džiaugsmingą žinią apie tobulą ir amžiną gyvenimą, kurį Dievas mums padovanojo per Jėzų.
„Brangūs broliai ir seserys, – sakė popiežius baigdamas katechezę, – dėkokime Viešpačiui, kad jis mus maloningai maitina savo Žodžio maistu, ir melskime, kad mūsų žodžiai, o dar labiau – mūsų gyvenimas, neužgožtų Dievo meilės, apie kurią Dievo žodis mums kalba.“
