Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos vadovas, metropolitas Inokentijus iš pareigų atleido tris kunigus – Vitalijų Mockų, Gintarą Jurgį Sungailą ir Vitalį Dauparą, kritikavusius Rusijos invaziją į Ukrainą ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios paramą šiems veiksmams. Tuomet dalis Lietuvos ortodoksų dvasininkų nusprendė kreiptis į Konstantinopolio patriarchą, kad galėtų tapti šios metropolijos dalimi. Istorija tuo nesibaigia.
Apie tai, ar Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje išgyvena sunkmetį, ir ar yra įmanomas taikus susitarimas tarp Bažnyčios ir atsiskyrusių kunigų, kalbiname Trakų ortodoksų vyskupą Amvrosijų, antrą pagal svarbą Lietuvos ortodoksų figūrą šalyje.
Pašnekovas mano, kad susiskaldymo procesus, šiuo metu vykstančius Lietuvoje pasaulyje, galima būtų paaiškinti kryptingu blogio jėgų darbu tiek prieš krikščionis, tiek prieš visą žmonių giminę. „Stebimas bendras žmonių moralės kritimo lygis, įskaitant ir krikščionis, jų sekuliarizacija”, – pastebi jis.
Akivaizdu, kad šiuo metu besiplėtojantis konfliktas Lietuvos ortodoksų bendruomenėje įgauna pagreitį. Ar egzistuoja kokia nors dar galimybė pasiekti sutarimą ir išvengti susiskaldymo?
-Žinoma, kad tokia galimybė yra. Esame pasiruošę su broliška meile priimti atsiskyrusius atgal. Kaip gailestingasis Tėvas, apie kurį mes skaitome Evangelijoje, laukia savo paklydusio sūnaus, taip ir metropolitas Inokentijus laukia atgailos iš savo dvasininkų, kurie atsitraukė į tolimą nepaklusnumo ir savivalės šalį, tarnaudami savo aistroms.
Pirmiausia, jų atgaila reikalinga jiems, nes jų veiksmai sukėlė pasekmes ne tik jiems patiems, bet ir daugeliui netvirtų sielų, už kurias jie buvo atsakingi ir kurioms padarė dvasinę žalą. Taip pat tai paveikė visos Lietuvos gyventojus, kurie ilgą laiką buvo dezinformuojami ir klaidinami.
Kaip gailestingasis Tėvas, apie kurį mes skaitome Evangelijoje, laukia savo paklydusio sūnaus, taip ir metropolitas Inokentijus laukia atgailos iš savo dvasininkų.
Kalbama apie dvasininkų dvasinę krizę, dėl kurios jie pamėgino išspręsti „savo sąžinės konfliktą“, pasitraukdami iš Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios, turinčios kanoninį ryšį su Maskvos patriarchatu. Taip jie sulaužė savo dvasinę priesaiką, kurią davė per įšventinimą, bei atvirai nepakluso savo arkivyskupui – metropolitui Inokentijui – ir jo pagalbininkams, dalyvaudami Lietuvos ortodoksų bendruomenės narių diskreditavimo kampanijoje. Šią dvasinę krizę įmanoma įveikti tik per atgailavimą.
Lengvai pastebima, kad ortodoksų tikintieji, siekiantys įsijungti į Konstantinopolio pavaldumą, didžia dalimi yra lietuviai, o tuo tarpu liekantys Maskvos patriarchate dažniausiai yra rusakalbiai. Ar šiuo metu vykstantis konfliktas neturi ir tautinio atspalvio?
-Ne, neturi. Teiginys apie padalijimą pagal nacionalinį požymį neatitinka tikrovės. Juo labiau, kad kaip tik mūsų Bažnyčios dvasininkai lietuviai liko ištikimi savo arkivyskupui.
Apskritai, nacionaliniai atspalviai atsiranda tik tuomet, kai žmonės pamiršta apie savo ypatingas krikščioniškas pareigas. Kuo jos ypatingesnės, tuo mažiau yra svarbūs lyties, tautybės ir politinių pažiūrų skirtumai. Tai, kad atsiskyrusieji ir jiems prijaučiantieji stengiasi akcentuoti šiuos skirtumus ir netgi kaltina Lietuvos Ortodoksų Bažnyčią savo šališku požiūriu į skirtingų tautybių ir politinių pažiūrų krikščionis, tik dar kartą paliudija apie jų menką dvasingumą.
Jei nepavyktų pasiekti kažkokio sutarimo tarp konfliktuojančių pusių, ar ir toliau vyktų ortodoksų liturgija lietuvių kalba, toliau būtų verčiamos maldos ir kiti svarbūs tekstai į lietuvių kalbą?
-Liturgija lietuvių kalba vyksta ir vyks tiek Vilniaus Šventos kankinės Paraskevės bažnyčioje, tiek ir kitose mūsų vyskupijos bažnyčiose. Bendravimas su lietuvių kalba kalbančiais krikščionimis ortodoksais įvairiuose Lietuvos miestuose parodė, kad daugeliui iš jų yra artimesnis Dieviškosios liturgijos variantas, atliekamas mišria kalba, kai dalis maldavimų, dvasininkų garsiai išsakomos maldos, giesmės atliekamos lietuvių kalba, o dalis jų – senąja bažnytine slavų kalba.
Evangelija taip pat yra skaitoma dviejomis kalbomis. Tokia praktika plačiai taikoma Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose Europos ir pasaulio ortodoksų parapijose.
Be to, Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedroje pamaldos vyksta baltarusių ir ukrainiečių kalbomis, taip pat pamaldos planuojamos graikų ir gruzinų diasporų atstovams jų gimtomis kalbomis. Tai liudija apie Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios atvirumą ir jos dvasininkų pastangas tarnauti įvairių tautybių Lietuvos krikščioniams.
Ar, Jūsų nuomone, negalėtų Lietuvoje lygiagrečiai gyvuoti ortodoksų tikinčiųjų bendruomenės, priklausančios tiek Maskvos, tiek Kontantinopolio patriarchatams?
-Lietuva, be abejonės, yra kanoninė Maskvos patriarchato teritorija, todėl tam, kad čia atsirastų parapijų, pavaldžių kitai autokefalinei Bažnyčiai, reikalingas sprendimas, kuris turi būti suderintas pačiame aukščiausiame Bažnyčios lygyje.
Bet kokie kiti bandymai tai padaryti neteisėtu būdu, įskaitant ir valstybės kišimąsi į Bažnyčios reikalus, dar nedavė reikalingo rezultato tiek šalims, kuriose tai įvyko, tiek ir tautoms, kurios jose gyvena.
Nesėkmingus tokius pavyzdžius mes matome Estijoje ir Ukrainoje. Tikimės gerai apgalvotos Lietuvos valdžios atstovų pozicijos ir visiškos jų atsakomybės suvokimo prieš tuos savo piliečius, kurie nori gyventi taikos, santarvės ir vienybės atmosferoje.
Savo pareiškime Vilniaus arkivyskupas metropolitas Inokentijus pažymėjo, kad Lietuvos ortodoksai sieks didesnės nepriklausomybės. Kuo konkrečiai pasireikštų ši siekiama nepriklausomybė? Kokių žingsnių žadama imtis šia linkme?
-Didesnė Bažnyčios nepriklausomybė, kaip mes tikimės, bus dar labiau išreikšta nepriklausomu Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios statusu. Šiuo metu ji yra visiškai ir tiesiogiai valdoma Lietuvos ir Vilniaus metropolito arkivyskupo Inokentijaus, kuriam, norint priimti savo vyskupystėje bet kokius sprendimus, nereikia laukti Maskvos leidimų ar iš jos gauti nurodymų, kaip daugelis, norintys diskredituoti mūsų Bažnyčią, dabar nori matyti.
Mes niekada taip pat neturėjome ir neturime jokių finansinių santykių su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia. Taip pat visiems, kurie bando apjuodinti Lietuvos Ortodoksų Bažnyčią, verta priminti, kad jos dvasininkai ir vyskupai yra ganytojai, bet ne politikai ar kitų kokių nors struktūrų ar organizacijų darbuotojai.
verta priminti, kad jos dvasininkai ir vyskupai yra ganytojai, bet ne politikai ar kitų kokių nors struktūrų ar organizacijų darbuotojai.
Tarp mūsų Lietuvos ir Vilniaus vyskupijos ir Maskvos patriarchato autokefalinės Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kanoninio vadovo – Maskvos ir visos Rusios patriarcho – yra išlikęs tik kanoninis ryšys, taip pat, kaip ir pas Romos katalikus, kurie turi savo popiežių Vatikane ir palaiko su juo kanoninį ryšį.
Mūsų Bažnyčiai reikia laiko, kad teisėtu keliu ji gautų didesnę Bažnyčios nepriklausomybės statusą. Neseniai metropolitas Inokentijus žengė pirmąjį žingsnį šia kryptimi – išsiuntė oficialų prašymą, kad mūsų Bažnyčia gautų savivaldos statusą.
Ketinimas tai padaryti buvo jau išsakytas ir anksčiau. Mano kelionės į Latviją ir Estiją, o prieš tai į Lenkiją, turėjo tikslą įgyti patirties vadovaujant Ortodoksų Bažnyčiai, kuri turi didesnį Bažnyčios nepriklausomybės statusą.
Katalikų Bažnyčioje popiežius yra vyriausias ganytojas, kuris skiria vyskupus ir jam paklūsta visa dvasininkija. Kokį vaidmenį Ortodoksų Bažnyčios struktūroje užima patriarchas? Koks jo santykis su atskiromis vyskupijomis ir jų ganytojais? Tuo labiau, kad yra ne vienas, o net keli patriarchai.
-Taip, yra keli patriarchai, penkiolika autokefalinių, visiškai nepriklausomų ortodoksų Bažnyčių vadovų, tarp kurių nėra jokio vyresniojo, kuris galėtų pats savavališkai įsikišti į kitų Bažnyčių reikalus.
Nei vienas iš penkiolikos patriarchų negali vienašališka tvarka priimti sprendimų tam, kad įgytų visišką Ortodoksų Bažnyčios nepriklausomybę, ypač be tos Bažnyčios, nuo kurios vyksta atsiskyrimas, sutikimo. Tik suderintas taikus ir bendras visų Bažnyčių kanoninių vadovų sprendimas leidžia Ortodoksų Bažnyčiai gauti visiškai nepriklausomą statusą. Juolab, tokie sprendimai negali būti priimami spaudžiant šalių politinei vadovybei be jose gyvenančių ortodoksų žinios ir sutikimo.
sprendimai negali būti priimami spaudžiant šalių politinei vadovybei be jose gyvenančių ortodoksų žinios ir sutikimo.
Tas pats galioja ir kalbant apie vienos iš ortodoksų Bažnyčių kanoninėje teritorijoje atsiradimą kitos autokefalinės Bažnyčios atstovybių arba, juo labiau, struktūrų. Tai gali įvykti tik tuomet, kai dėl šio klausimo yra pasiektas abipusis ir taikus susitarimas.
Patriarcho vaidmuo Bažnyčioje, kurios kanoniniu vadovu jis yra, visų pirma – dvasinis ir maldos. Patriarchas prisiima dvasinę atsakomybę už savo ganomuosius, saugo juos nuo erezijų ir atsiskyrusiųjų, kaip Bažnyčios patriarchas jis meldžiasi ir yra minimas autokefalinėse Bažnyčiose kaip jos vadovas.
Bažnyčios vyskupijoje vyskupųir vienuolynų viršininkų kaita bei nauji paskyrimai įvyksta Sinodo (Bažnyčios vyskupų tarybos), kuriam svarstyti patriarchas pateikia kandidatūras, sprendimu. Pats patriarchas yra pirmas tarp savo Bažnyčios vyskupų bei turi savo vyskupiją, kurioje jis yra vienvaldis, kaip ir kiti vyskupai savo vyskupijose.
Nesenai ES viršūnės svarstė galimybę įvesti sankcijas Maskvos patriarchui Kirilui. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
-ES sankcijų patriarchui Kirilui klausimas yra grynai politinis. Politika mes neužsiimame, bet apie tai, su kuo mes nesutinkame, atvirai pareiškėme šių metų kovo mėnesio 17 d. metropolito Inokentijaus kreipimesi.
Suprantama, kad Jums sunku vertinti savo tiesioginio vadovo poziciją, tačiau tiek tarp Lietuvos, tiek tarp pasaulio krikščionių, neigiamą reakciją sukėlė Maskvos patriarcho Kirilo Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje palaikymas. Kaip, Jūsų nuomone, derėtų reaguoti į patriarcho požiūrį tiek ortodoksams, tiek kitų Bažnyčių tikintiesiems?
-Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios reakcija yra atvirai išreikšta aukščiau minėtame Lietuvos ir Vilniaus metropolito Inokentijaus kreipimesi. Ta pati pozicija ir požiūris buvo patvirtinta ir po mėnesio. Su patriarchu Kirilu mes turime tik kanoninį ryšį ir jo pareiškimai mūsų nieko neįpareigoja.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius Ortodoksų Bažnyčią Lietuvoje pavadino neteisėta organizacija. Kaip vertinate tokius jo žodžius?
-Požiūris į pono Remigijaus Šimašiaus pareiškimus buvo išsakytas šių metų balandžio mėnesio 22 dienos pranešime spaudai. Jame cituojami ganytojo Inokentijaus žodžiai apie tai, kad radikaliai provokuojantys pareiškimai Ortodoksų Bažnyčios atžvilgiu Lietuvoje kelia pavojų visuomenės stabilumui.
Verta pažymėti, kad karinga pono mero retorika skamba po susitikimo su dvasininkais, kurie prisidėjo prie Bažnyčios skilimo. Įprastai bendravimas su tikrais dvasininkais suteikia žmogaus sielai ramybę ir džiaugsmą, norą tarnauti Dievui ir artimui. Pono mero pareiškimuose to nesijaučia, buvo per daug emocijų, o ne gilių vertinimų.
Iki šiol Lietuvos ortodoksų santykis su Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo šiltas ir draugiškas, vystėsi tikro ekumenizmo dvasia. Kokia šiuo metu yra situacija? Ar pastebite, kad santykiai atšalo ar kaip kitaip pakito?
-Santykiai nepasikeitė. Jie yra aukšto lygmens – tai ekumeninis, šiltas ir draugiškas dialogas bei asmeninis bendravimas mūsų Bažnyčių arkivyskupų lygmenyje.
Žinome, kad Romos popiežius pažymėjo, kad Lietuvoje katalikų ir ortodoksų Bažnyčių ekumeninių santykių lygis yra vienas iš aukščiausių pasaulyje. Mes šiltai bendraujame su mūsų broliais ir seserimis katalikais Kristuje. Tuo pačiu metu kasdieninio gyvenimo lygmenyje gali nutikti visko, tai nestebina – juk katalikai taip pat skaito interneto portalus, žiūri televizorių, kur buvo pradėta plataus masto kampanija, skirta šmeižti mūsų Bažnyčią.
Lietuvos ortodoksijos situacija pasaulyje nėra unikali. Panašūs procesai vyksta Ukrainoje, Afrikoje, Juodkalnijoje. Kuo paaiškintumėte šiuos ortodoksijoje vykstančius fragmentacijos procesus?
-Susiskaldymo procesus, šiuo metu vykstančius pasaulyje, galima būtų paaiškinti ir kryptingu blogio jėgų darbu tiek prieš krikščionis, tiek prieš visą žmonių giminę. Stebimas bendras žmonių moralės kritimo lygis, įskaitant ir krikščionis, jų sekuliarizacija. Mes, tikintys žmonės, krikščionys, žinome, kur yra blogio šaltinis, kaip su juo kovoti. Krikščionių vienybė, jų bendra malda ir atgailayra kelias į pergalę prieš blogio jėgas.
Norisi pažymėti Lietuvos situacijos unikalumą – ji išlieka Dievo Motinos žeme ir yra jos globoje. Tai matyti iš to, kad šiuolaikinio „laisvo gyvenimo būdo“ idėjos sutinka stiprų pasipriešinimą Lietuvos visuomenėje, kuri yra atsidavusi senosioms pamaldumo tradicijoms ir dvasinėms vertybėms.
Dėkojame.
