Pirmuosius bernardinus vienuolius Kretingoje 1602 m. įkurdino jos valdytojas Jonas Karolis Chodkevičius (1570–1621), kai moterų vienuolija pradėta kurti tik 1920 m. gruodžio mėnesį.
Viena pirmųjų seserų vienuolių, savo gyvenimą paskyrusi Dievui, buvo Ona Galdikaitė (1898–1990), žinoma poetiniu slapyvardžiu Vynmedžio šakelė, rašiusi eiles, sovietmečiu bendradarbiavusi pogrindiniuose leidiniuose, iš užsienio kalbų vertųsi teologinius leidinius ir religines knygas.
Ji gimė 1898 m. Giršinų kaime prie Mosėdžio pasiturinčių 80 ha. ūkio savininkų Fortunatos Karevičiūtės ir Felikso Galdiko šeimoje ir buvo vienintelė mergaitė tarp 4 brolių, iš kurių Adomas vėliau tapo garsiu dailininku. Giliai maldinga motina savo laiku buvo atsisakiusi troškimo tapti vienuole, kad jos vienintelis brolis Pranciškus taptų kunigu. Į kunigus po Petrapilio dvasinės akademijos baigimo 1886 m. įšventintas Pranciškus Karevičius (1861–1945) 1914 m. tapo Žemaičių vyskupu ir juo išbuvo iki 1926 m., kai savo pareigas perleido jaunesniam vyskupui Juozapui Skvireckui, netrukus įstojęs į Marijonų vienuoliją Marijampolėje.
O. Galdikaitė, baigusi pradinę mokyklą Mosėdyje, 1912 m. tęsė mokslus Kaune, Saulės progimnazijoje, iš kur, baigusi 2-i klases, dėl prasidėjusio I pasaulinio karo artėjant frontui išvyko į Panevėžį, iš kur 1915 m. persikėlė į Rusijos Kislovodsko miestą pas tetą, iš kur 1916 m. išvyko į Voronežą, kuriame buvo apsistoję nemažai karo pabėgėlių lietuvių ir veikė mergaičių bei berniukų gimnazijos. Čia baigusi 6-ą ir 7-ą klases O. Galdikaitė sugrįžo į Kauną ir tęsė mokslus katalikiškoje Saulės gimnazijoje, kuriai vadovavo garsus ateitininkas Pranas Dovydaitis (1886–1942), Vasario 16-osios Akto signataras, profesorius.
Čia ji pradėjo publikuoti ir pirmuosius eilėraščius – maldas, iš kurių liejosi motinos įskiepyta gili religinė dvasia, kuri ją lydėjo visą gyvenimą. 1919 m. po gimnazijos baigimo, O. Galdikaitė išvyko į Vokietiją Miunsterio universitete studijuoti teologijos, filosofijos bei pedagogikos mokslų, bet dėl sveikatos problemų grįžo namo ir po poilsio bei ilgų apmąstymų, nusprendusi rinktis vienuolės gyvenimą ir tarnystę Dievui, 1921 m. Kretingoje įstojo į sunkiai besikuriančią materialinių sunkumų ir dvasinių vadovų trūkumo kamuojamą Šv. Pranciškaus III ordino seserų kongregaciją, kuri dėl neatitikimo kanonams 1924 m. buvo panaikinta. O prieš tai , siekdama kanoniško patvirtinimo, kongregacija privalėjo tobulinti savo seserų dvasinį gyvenimą, todėl 1922 m. pradžioje buvo užmegzti ryšiai su Vokietijos Nonenverto pranciškonių vienuolynu, į kurį 1922 m. rugsėjo mėn. O. Galdikaitė, kaip labiausiai išsilavinusi, ir išvyko.
Išvykdama ji nežinojo, ar kada sugrįš į tėvynę, todėl savo eilėse rašė: „Sudiev, Tėvyne mylimoji, tave varguos apleist sunku. Bet mano žvaigždė man jau moja skubėt tolyn skausmų keliu.“ Nonenverto seserų pranciškonių vienuolynas buvo įkurtas 2 km ilgio ir 180 m pločio Reino upės saloje netoli Bonos miesto. Vienuolyne, kur ji buvo laiminga ir per įvilktuves jai buvo suteiktas Augustinos vardas, ji negalėjo pamiršti Lietuvos, kurioje jos dėdė vyskupas P. Karevičius skatino įkurti vienuolinius namus seserims pranciškonėms. Paprašytos pagelbėti tai padaryti Nonenverto pranciškonių atstovės, lydimos O. Galdikaitės, 1924 m. apsilankė Lietuvoje, bet, dėl čia pamatytos skurdžios aplinkos, šio žingsnio atsisakė.
1928 m. O. Galdikaitė, parašiusi laišką P. Karevičiui, kad vokietės pranciškonės seserų vienuolių namams Lietuvoje įkurti neturi nei lėšų, nei seserų, kurios galėtų įvesti į vienuolišką gyvenimą, gavo atsakymą, kad visos šio vienuolyno lietuvės grįžtų į Lietuvą ir ten pačios kurtų vienuoliją. Pats vyskupas , grįždamas iš Romos, užsuko į Vokietiją pas šio vienuolyno vyresniąją ir po nelengvo pokalbio bei ilgų svarstymų ji palaimino jo sprendimą. 1928 m. rudenį į Lietuvą grįžusioms vienuolėms neradus tinkamos vietos įsikurti Kaune, Kretingos pranciškonai pasiūlė įsikurti Padvarių kaime prie Kretingos, kur vietos ūkininkė Placida Paulikauskaitė vienuolyno kūrimui dovanojo savo sodybą su 43 ha žemės.
Šioje medinėje kaimo bakūžėje šiaudiniu stogu ir moline asla neturte ir varge O. Galdikaitė ir pradėjo kurti seserų vienuolyną bei burti vietos bendruomenę, įsikūrimo pradžiai iš kaimo moters dovanoms gavusi baltą vištą. Taip prasidėjo sunkus kasdienis darbas, kol 1929 m. rudenį buvo gautas Telšių vyskupo Justino Staugaičio leidimas jų troboje įrengtoje koplyčioje, kurią įrengti mielai padėjo artimiausi kaimynai, laikyti šv. Mišias, kas vienuolėms suteikė daug džiaugsmo.
„Mes beturtės, bet laimingos – Dievo vieno mums gana. Jojo meilės stebuklingos degt vien trokštame liepsna!“ – Pranciškonių himne rašė O. Galdikaitė. 1930 m. balandžio 11 d. įvyko pirmosios iškilmės: 4 seserų įvilktuvės ir amžinųjų įžadų davimo ceremonija, kurią atlikusios pirmosios seserys: Augustina Ona Galdikaitė paskirta kongregacijos vyresniąja ir Leandra Ona Grigaitytė tapo novicių magistre – naujokių mokytoja.
Įžadai buvo duodami lauke, prie šalia namo įrengto altoriaus. Kai seserys sugulė kryžiumi prieš altorių, žmonės jas apibėrė žibuoklėmis. Šiai jaudinančiai ceremonijai vadovavęs vyskupas P. Karevičius pašventino ir naujojo vienuolyno pastato pirmuosius kertinius akmenis. Netrukus vietinis auksarankis meistras Genys išmūrijo gyvuliams tvartus, kuriame buvo įkurdinti geradarių padovanoti 5 arkliai ir 12 karvių, bei virtuvę pašarams ruošti, taip pat ir kiaulidę, kur tilpo nuo 40 iki 50 kiaulių, o vėliau ir skalbyklą. Ir visa tai buvo padaryta be jokio užmokesčio.
1931 m. vasario 6 d. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis kanoniškai patvirtino Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregaciją Padvariuose. Jos tikslas buvo „globoti vargšus, krikščioniškai auklėti mergaites ir vesti jas Išganyman.“ Iš Amerikos atvykusios Monikos Borisiūtės, paaukojusios vienuolėms 10 tūkst. litų, dėka, pagal O. Galdikaitės projektą, meistras iš Italijos Joseph Rieffeser sukūrė įspūdingą neogotikinį medinį altorių, kurį 1931 m. rugpjūčio 29 d. jis pristatė visiems susirinkusiems.
1932 m. vietoje medinės bakūžės buvo pastatytas naujas dviejų aukštų medinis vienuolynas su erdvia koplyčia. Taip Padvariuose įsikūrė pranciškonių vienuolynas su noviciatu, našlaičių ir senelių prieglaudomis, bažnytinių rūbų dirbtuve. 1932 m. pranciškonės perėmė ir apleistą Valteriškių, šalia Palangos, vaikų prieglaudą, kur gyveno apie 30 vaikų ir dirbo 3 seserys. Tvirčiau įsikūrus Padvariuose ir padaugėjus seserų, pranciškonės vienuolės, radusios rėmėjų ir aukotojų, pradėjo kurtis Kaune, Žaliakalnyje, Žemaičių g., Onos Sinkevičienės dovanotame sklype, kuriame buvo du gyvenamieji namai, tvartas ir sandėlis. Viename jų įsikūrė pačios vienuolės, o antrajame, 1933 m. jį rekonstravus, įkurtas vaikų darželis našlaičiams.
1935 m. šiame sklype O. Galdikaitės rūpesčiu pagal žinomo statybų inžinieriaus ir filantropo Prano Markūno (1873–1964) projektą buvo pradėtas statyti naujas mūrinis 4-ių aukštų vienuolyno pastatas su integruota koplyčia ir Montessori metodo vaikų darželiu. Šiuose namuose buvo įkurtas bendrabutis neturtingoms studentėms, kur jos už prieinamą kainą gaudavo butą ir maistą. Taip pat buvo įsteigti uždarų rekolekcijų namai, o 1936 m. rudenį pašventinta koplyčia.
Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijos archyvo nuotr.
Nuo 1936 m. pranciškonės vienuolės pradėjo dirbti ir Kretingos Šv. Antano namuose veikusioje senelių prieglaudoje. 1937 m. O. Galdikaitė vėl buvo išrinkta vienuolijos vadove – iš šių pareigų ji 1933 m. dėl vidaus intrigų buvo atleista – ir ja išbuvo iki pat jos arešto 1949 m. Sugrįžusi į pranciškonių centrą Padvariuose, ji čia išbuvo sovietinės okupacijos ir nacistinės okupacijos laikotarpį. 1944 m. rudenį sugrįžusi sovietų valdžia vienuolijų veiklą Lietuvoje apribojo, bet imtis didesnių represijų iš karto nesiryžo.
Vienuolynus valdžia pradėjo likviduoti 1948 m. rudenį, nesutikdama didesnio tikinčiųjų pasipriešinimo, kai žmonių skundai aukštesnėms valdžios instancijoms buvo ignoruojami. Daugiau nei dešimtmetį Padvarių žmonių su negalia prieglaudoje dirbusios seserys pranciškonės buvo iškeldintos, neatsižvelgiant į jų globotinių LSSR AT pirmininkui Justui Paleckiui nusiųstą laišką su malonės prašymu palikti „seseles, kurios taip nuoširdžiai priruošia laimingai mirčiai.“
O. Galdikaitė į vienuolyną Kaune, Žemaičių g. 59, sugrįžo 1947 m. pradžioje. Kadangi šiame pastate pokariu buvo įkurti mažamečių vaikų namai, seserys iki 1948 m. rudens glaudėsi keliuose jo V aukšto mansardoje buvusiuose kambariuose, iš kurių jos buvo priverstos išsikelti prieglobstį radusios šalia vienuolyno buvusiame mediniame namelyje.
Šis namelis tapo beveik nauju vienuolynu, nors gyvenimo sąlygos čia buvo sunkios. 1949 m. balandžio 28 d. O. Galdikaitė buvo sovietinio saugumo suimta ir apkaltinta 1947–1949 m. padėjusi slapstytis jos brolio Felikso sūnums Vytautui ir Paliui Galdikams, kurie dalyvavę partizaniniame judėjime Skuodo rajone, vėliau atvyko į Kauną. Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje baudžiamojoje byloje surašytas ir per jos areštą rastas O. Galdikaitės asmeninis turtas: senas virtuvinis stalas, sena viengulė metalinė lova, medinė spintelė, plunksnų pagalvė, juodas medžiaginis švarkas ir 36 rubliai.
Iki 1950 m. kovo 1 d., kai ji, kaip ypatingai pavojinga nusikaltėlė, buvo nuteista 10 metų kalėjimo, bausmę atliekant griežto režimo lageriuose Rusijos šiaurėje, O. Galdikaitė buvo tardoma ir vežiojama po Kauno, Klaipėdos ir Kretingos kalėjimus. Bet ir tokiose sąlygose ji neprarado vilties ir rašė eiles: „Žydėki, jaunyste, už grotų šaltųjų, gyvųjų kapuose kančiomis atgimk. Pakilki prie Dievo draugų išrinktųjų, kaip jie, tu, Dievybe, nušvitus, nurimk.“
1949 m. gegužės mėn. sovietinio saugumo rūsiuose ji sukūrė Kalinių gegužinę giesmę, kurią likimo seserys išmoko atmintinai ir ją perduodavo iš lūpų į lūpas.
Represinės valdžios struktūros ypatingą dėmesį skyrė konfiskuoto nuteistųjų turto realizavimui. Kuklaus O. Galdikaitės turto realizavimo istorija aprašyta atskiroje apie 20 psl. jos turto byloje, kuri buvo pradėta 1949 m. spalio 8 d. ir baigta 1952 m. balandžio 21 d., konstatavus, kad jos turtas Kaune realizuotas per prekybos tinklą, o gautos lėšos pervestos į biudžetą.
Likimo nublokšta į Rusijos šiaurėje įkurtus lagerius O. Galdikaitė, dirbdama sunkiomis sąlygomis šaltyje įvairius darbus, rašė eilėraščius, taip keldama čia kalinčiųjų dvasią. Stiprybės jai teikė ir meditacija bei malda. Vyrų lageryje dirbęs lenkas kunigas atnešdavo jai Švč. Sakramentą, kurį ji išradingai slėpdavo. Ji aplink save skleidė ypatingą meilę, todėl kalinių buvo vadinama motinėle. Jai išgyventi padėjo iš Lietuvos siunčiami siuntiniai maisto produktais, o atsiųstas į Šv. Rašto lapus įvyniotas lašinių gabalėlis buvo ne tik kūno, bet ir dvasios stiprybės šaltinis.
Praėjus kuriam laikui po sovietinio diktatoriaus Stalino mirties, sovietinis Pabaltijo karinės apygardos karinis tribunolas pradėjo peržiūrėti pokario metais Lietuvoje nuteistųjų bylas ir O. Galdikaitę nuo 1955 m. balandžio 27 d. ne tik išlaisvino, bet ir reabilitavo bei nusprendė sugrąžinti jos konfiskuotą turtą. Grįžusi į Lietuvą ji apsistojo Kretingoje, Akmenės g. 19 name, vėliau išvyko į Telšius, kur praleido kelerius metus.
Sugrįžusi į Kauną ir apsigyvenusi P. Kalpoko gatvėje netoli buvusio vienuolyno ji rūpinosi savo įsteigtos pranciškonų vienuolijos gyvenimu. Nors ir sunkiomis agresyvaus ateizmo sąlygomis seserys stengėsi gyventi bendruomeniškai, dalyvaudavo rekolekcijose, rengdavo vaikus sakramentams.
O. Galdikaitė neapsiribojo vien vienuolijos veikla, iš užsienio kalbų versdama dvasines knygas, bendradarbiaudama pogrindiniame leidinyje „Rūpintojėlis“, kurdama religinę poeziją. Jos dėka iki šių dienų išsaugotas vienuolyno koplyčios altorius, po jo uždarymo 1948 m. 17 metų saugotas Padvariuose ir 1965 m. patekęs į Priekulės šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčią, kur jis yra ir šiandien. Išlikusi kūrybinga iki pat mirties 1990 m. vasario 9 d., eidama 92-uosius metus, Ona Augustina Galdikaitė-Vynmedžio šakelė tyliai išėjo pas Dievą, kurį mylėjo ir jam paskyrė savo gyvenimą.
„Kaip mane mylėjo Tėvas, amžiais aš jus myliu. Jūs mylėkite viens kitą mano meilės gyliu.“
Tokios eilės po jos mirties, užrašytos ant popieriaus lapelio be datos, buvo rastos jos kambarėlyje.
