Dr. Oleksandras Šulga yra Rusijos konfliktų tyrimų ir analizės instituto (IKAR), vienintelės Ukrainos institucijos, kuri kas mėnesį atlieka sociologinį monitoringą Rusijoje, direktorius. Jis turi 16 metų patirties kiekybinių ir kokybinių sociologinių tyrimų srityje, yra atlikęs tyrimus įvairiose srityse, įskaitant galimą įtampos ir nestabilumo eskalavimo riziką.
Ar Vakaruose iš tiesų žinome, kokia yra Rusija ir jos visuomenė, ar dažnai tampame mitų ir propagandos aukomis?
– Europos užsienio politikos analizės centrui (CEPA) parašiau straipsnį šia tema ir pavadinau jį “Rusija – mitas, apipintas nuomonių tyrimais”. Taip, tai tiesa, kad mes pasiduodame mitui. Dauguma žmonių Vakaruose neturi jokio supratimo apie tai, kas yra Rusija, kokie procesai joje vyksta, kokios yra Rusijos visuomenės nuostatos ir nuomonės. Rusijos režimui labai patogu, kad taip yra, ir, tiesą sakant, jie stengiasi skleisti šiuos mitus apie save. Vienas jų yra šis: “Rusijos nesuprasi, net nebandyk”. Rusijos režimui tai yra privalumas, nes tie, kurie nesupranta savo kolegų ir nesistengia jų suprasti, pralaimi iš pat pradžių.
Išlaikyti Rusiją po “šventu dangumi” ir nesuprantamumo skraiste – tai ir Rusijos liberaliosios opozicijos, kurią remia Vakarų šalys ir kuri save vadina alternatyva V. Putino režimui, tikslas. Opozicijos atstovams galimybės suprasti Rusijos visuomenę neigimas suteikia pranašumą, kai jie susiduria su skepticizmu dėl to, ar Rusija gali tapti demokratine visuomene, nes jie prisistato kaip vieninteliai galintys suprasti ir paaiškinti Rusiją, todėl Vakarai turi turėti reikalų tik su jais. Tačiau atlikdami mokslines apklausas matome, kad, pavyzdžiui, Rusijos visuomenė pritarė invazijai į Ukrainą ir kad tai nėra tik “Putino karas”. Tai reiškia, kad liberalioji opozicija nekalba ta pačia kalba kaip jų visuomenė, o jų demokratijos ir laisvės šūkiai Rusijoje neturi atgarsio. Štai kodėl tai yra pirmasis mitas, kurį reikia sugriauti, ir tai yra mūsų IKAR darbas ir strateginis tikslas.
Viena iš ryškiausių apklausų, kuri kartojasi daugelį metų, yra ta, kurioje Stalinas įvardijamas kaip svarbiausia rusams istorinė asmenybė. Ar tai yra dekomunizacijos trūkumo po SSRS žlugimo pasekmė, ar tai susiję su Putino režimo propaganda, kuri Staliną ir Antrąjį pasaulinį karą pavertė rusų nacionaliniu mitu?
– Dekomunizacijos trūkumas Rusijoje yra labai svarbus. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija net nebandė keisti savo istorinių naratyvų. Todėl iš Sovietų Sąjungos buvo paveldėtas svarbiausias Rusijos nacionalinis istorinis mitas – pergalė “Didžiajame Tėvynės kare”, taip jie vadina Antrąjį pasaulinį karą.
Rusijai karas truko tik nuo 1941 iki 1945 m., pamirštant, kad 1939-1941 m. jie buvo nacių sąjungininkai, tuo metu jie atplėšė Lenkiją, okupavo Baltijos šalis ir užpuolė Suomiją. Po perestroikos Rusijos elitas, įskaitant Putiną, pasidavė laukiniam kapitalizmui ir užgrobė viską, ką galėjo. Tačiau Putinui atėjus į valdžią, jie grįžo prie senų metodų ir diskursų. Taigi, teigiamas požiūris į Staliną nestebina. Be to, būtent dekomunizacijos trūkumas neleido Rusijoje sukurti tikros demokratijos, o tai yra dar viena liberaliosios opozicijos problema – nes nėra jokio grįžimo taško, jokio aukso amžiaus, į kurį būtų galima grįžti.
Kitas Vakaruose dažnai kartojamas mitas, ypač siekiant pritraukti konservatyvių pažiūrų žmonių simpatijas, yra mitas apie tradicinę ir labai religingą Rusijos visuomenę. Tačiau priešingi skaičiai, pavyzdžiui, apie religinių švenčių lankomumą, yra juokingi.
– Taip; tai yra disonanso tarp to, kuo jie tiki, ir to, ką iš tikrųjų daro, pavyzdys. Rusijos visuomenė, kalbant apie savęs identifikavimą su Vakarais, propaguoja religiją ir tradicines vertybes. Tačiau tai nėra naujiena ir yra susiję su kitais nacionaliniais mitais: “tauta, autokratija ir ortodoksija”. Rusų tauta, kurią sudaro baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai; autokratija, kuriai vadovauja autokratas, t. y. stiprus žmogus – caras, partijos generalinis sekretorius ar prezidentas; ir stačiatikybė – tikroji religija. Šie mitai turi ilgą istoriją, siekiančią Trečiąją Romą po Bizantijos žlugimo. Toks yra socialinis ir istorinis mito fonas.
Tačiau, kita vertus, turime ir tikrovę. Neseniai Rusijoje atliktos apklausos rodo, kad žmonių, kurie dalyvauja mišiose ar religinėse šventėse, procentas iš tiesų yra labai mažas, o tų, kurie užsiima kokia nors religine praktika, pavyzdžiui, nevalgo mėsos tam tikromis datomis, procentas yra visiškai menkas.
Juk tai visuomenė, kuri yra sovietinės visuomenės paveldėtoja.
– Taip, bet šiame ortodoksiškame teiginyje taip pat slypi pranašumo jausmas prieš dekadentiškas Vakarų šalis: “Mes esame dvasingesni ir turime aukštesnes moralines vertybes nei jūs”.
Afganistano kare dalis Rusijos visuomenės neigiamai reagavo dėl žuvusių karių skaičiaus. Tai labai paveikė sovietų režimą. Ar manote, kad dabar, patyrus didžiules aukas, palyginti su tuo karu, gali kilti panaši reakcija?
– 2023 m. kovą-balandį, praėjus metams nuo invazijos pradžios, rusų klausėme, kokia yra specialiosios karinės operacijos aukų riba. Apie 55 proc. respondentų atsakė, kad aukos jau buvo milžiniškos ir viršijo ribą, o beveik 20 proc. manė, kad daugiau nei 20 000 žuvusiųjų ir sužeistųjų jau buvo per daug – skaičius, kuris tuo metu jau buvo gerokai viršytas. Kitaip tariant, prieš devynis mėnesius trys ketvirtadaliai rusų manė, kad nuostoliai yra milžiniški.
Rusijos visuomenė yra atomizuota – joje trūksta to, kas vadinama “pilietine visuomene”, ir per daugelį metų režimas užtikrino, kad ji tokia išliktų, suteikdamas gyvybę Kremliui palankioms grupėms, o visus, kurie yra už jo kontrolės ribų, pavadindamas “užsienio agentais”, o tai reiškia, kad jei jie bando vykdyti savo veiklą Rusijoje, gali būti teisiami ir nuteisti. Represijos yra neatsiejama šios sistemos dalis, kaip matėme iš mobilizuotų motinų ir žmonų protestų.
Būtent sovietų karių motinos ir žmonos pradėjo protestuoti dėl aukų Afganistane.
– Taip, ir šiame kare matome evoliuciją. Pirmasis žingsnis buvo profesionalioji kariuomenė, o Kremliui problema buvo ta, kad daugelis profesionalių karių norėjo nutraukti karines sutartis dėl didelių nuostolių. Antrasis buvo tie, kurie buvo užverbuoti Donecke ir Luganske, okupuotuose nuo 2014 m., ir mes matėme jų giminaičių ir žmonų skundus. Tai sena Rusijos taktika, kurią jau naudojo totoriai: jie užkariauja vieną teritoriją, o okupuotos teritorijos vyrus naudoja kitai teritorijai užkariauti. Trečiasis žingsnis buvo belaisvių verbavimas, kuris prasidėjo dar 2022 m. vasarą. O ketvirtasis žingsnis buvo 300 000 vyrų mobilizacija 2022 m. rugsėjį. Dagestane buvo daug protestų prieš mobilizaciją, todėl ten buvo sumažintas verbuojamų vyrų skaičius. Tačiau to nebuvo likusioje Rusijos dalyje, kur protestai prasidėjo nuo “Motinų ir žmonų tarybos” – asociacijos, kuri buvo pavadinta “užsienio agentu” ir turėjo nutraukti savo veiklą.
Tai sena Rusijos taktika, kurią jau naudojo totoriai: jie užkariauja vieną teritoriją, o okupuotos teritorijos vyrus naudoja kitai teritorijai užkariauti.
Šiuo metu vyksta penktasis etapas – nuolatinė mobilizacija, atvira ar slapta, kurioje jau dabar yra daugiau naujokų nei 2022 m. rugsėjo mėn. mobilizacijoje. Visa tai sukėlė labai svarbų ir dramatišką disonansą Rusijos visuomenėje; viena vertus, šimtai tūkstančių ne kariškių rusų patraukė tarnauti į karą, o po metų jie vis dar yra fronto linijoje. Kita vertus, turime dešimtis tūkstančių kalinių, kurie buvo išteisinti dėl savo nusikaltimų ir po pusmečio tarnybos grįžta namo. Ši disproporcija išties dramatiška: įstatymų besilaikantys rusai vis dar kariauja, o labai sunkius nusikaltimus padarę kaliniai atleidžiami ir paleidžiami į laisvę. Tokia padėtis kelia socialinius neramumus ir kelia grėsmę Kremliui, nes tai gali sukelti problemų jo varžybose dėl prezidento posto. Dėl šios priežasties per stačiatikių Kalėdas V. Putinas susitiko su žuvusių karių artimaisiais.
Ar Rusijoje galimi socialiniai neramumai, kurie galėtų pakeisti dabartinę įvykių eigą?
– Taip, tokia galimybė yra, ir labai svarbu suprasti, kad tai įmanoma. Putinas nesiruošia eiti į griovius ir nesiruošia siųsti savo šeimos narių ar draugų, todėl jis ir toliau siųs rusus kaip patrankų mėsą. Kas veikia rusus? Kas gali priversti juos persigalvoti ir pasipriešinti šiai situacijai? Svarbiausia ir lemiama priežastis, dėl kurios galėtų pasikeisti, būtų operatyvinė ar strateginė nesėkmė fronto linijoje. Jei ukrainiečiai gaus tikslių ginklų, galinčių įrodyti Rusijos visuomenei, kad šis karas ir visi jo nuostoliai buvo beprasmiai, o rusai supras, kad tapimas patrankų mėsa nieko nepakeis ir tik sumenkins jų ir jų šeimų gyvenimus, pokyčiai gali įvykti. V. Putino – kaip lyderio, kuris turi planą ir visada žengia du ar tris žingsnius į priekį – įvaizdžiu jau dabar abejojama, o Prigožino maištas šias abejones patvirtino.
Paradoksalu, bet jei dabar Ukrainai bus suteikta daugiau ginklų, ilgainiui gali tekti tiekti mažiau ginklų ilgame tranšėjiniame kare, nes būtent tai gali priversti greičiau nutraukti karą. Strateginių nesėkmių demonstravimas fronto linijoje, pavyzdžiui, Chersono miesto ar Charkovo srities išlaisvinimas, veikia Rusijos visuomenę, nes parodo, kad karas yra beprasmis, o jos vadovybė prarado realybės jausmą ir strateginius gebėjimus. Tai gali paskatinti Rusijos visuomenę, įskaitant jos elitą, manyti, kad jos lyderis prarado aštrią viziją ir kad pagaliau atėjo laikas keisti kursą.
