Paskutinės Advento dienos – nuo gruodžio 17 iki 23-osios – pasižymi savita, ypač gražia ir teologiškai turtinga liturgine praktika.
Šiuo laikotarpiu Bažnyčioje giedami vadinamieji didieji „O“ priegiesmiai – tai Vakarinės liturginės valandos (Vesperų) Švč. Mergelės Marijos giesmės Magnificat antifonos. Kiekvieną vakarą prieš Magnificat ir po jos skamba vis kita antifona, kuri visada prasideda iškilmingu kreipiniu „O“ ir skelbia vis kitą ateinančio Viešpaties titulą, išreikštą bibline ir mesijine kalba.
Šiais priegiesmiais Bažnyčia tarsi sutelkia visą Advento laukimą ir ilgesį: kiekviena antifona apmąsto Kristų kaip išsipildančių pažadų pilnatvę – Išmintį, Viešpatį, Jesės Šaknį, Dovydo Raktą, Tautų Karalių, Emanuelį. Tai ne tik poetiški titulai, bet ir giliai Šventuoju Raštu pagrįsti vardai, atskleidžiantys Mesijo tapatybę ir Jo misiją žmonijos istorijoje. Kiekviena antifona yra ir malda, ir išpažinimas, ir šauksmas: „Ateik ir išgelbėk mus.“
Šios liturginės praktikos ištakos siekia žydų liturgiją, kurioje kasdienėje maldoje į Viešpatį kreipiamasi vadinamosiomis aštuoniolika palaiminimų (Šemone Esrė), dar vadinamų „Aštuoniolikos“ malda. Joje taip pat ryškus laukimo, šaukimosi ir Dievo pažadų išsipildymo motyvas. Krikščioniškoji liturgija šį paveldą perėmė ir perkeitė Kristaus šviesoje.
Manoma, kad didieji „O“ priegiesmiai krikščioniškoje liturgijoje susiformavo V–VI amžiuje, Romos liturginėje tradicijoje. Jie jau minimi V Toledo susirinkime (636 m.), liudijančiame, kad ši praktika tuo metu buvo plačiai žinoma ir naudojama. Iš pradžių šie priegiesmiai buvo giedami per Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai oktavą, kuri anuomet buvo švenčiama aštuonias dienas iki Kalėdų. Taip liturgijoje ypatingai buvo pabrėžiamas Marijos „taip“ Dievo planui ir jos vaidmuo išganymo istorijoje.
Maždaug VIII amžiuje ši tradicija pasiekė Milaną, o vėliau ir Galiją, įsitvirtindama įvairiose Vakarų Bažnyčios liturginėse apeigose. Nuo XI amžiaus didžiųjų „O“ priegiesmių giedojimas Magnificat metu tapo privaloma ir nusistovėjusia Romos liturgijos norma. Nuo tada iki šių dienų jie išlieka vienu ryškiausių ir giliausių Advento liturgijos akcentų.
Šie priegiesmiai kviečia tikinčiuosius ne tik prisiminti istorinį Kristaus gimimą Betliejuje, bet ir budriai laukti Jo atėjimo šiandien – į asmeninį, bendruomeninį ir pasaulio gyvenimą. Tai Bažnyčios malda, kurioje susitinka pranašų viltis, Marijos tikėjimas ir visos žmonijos ilgesys.
Gruodžio 17 d.
O Sapientia, quae ex ore Altissimi prodiisti, attingens a fine usque ad finem, fortiter suaviterque disponens omnia: veni ad docendum nos viam prudentiae.
„O Išmintie, išėjusi iš Aukščiausiojo lūpų, siekianti nuo vieno žemės krašto iki kito, veiksmingai visa valdanti; ateik ir išmokyk mus eiti suvokimo keliu.“
Išėjau iš Aukščiausiojo burnos ir tarsi migla apdengiau žemę. Gyvenau dangaus aukštybėse, ir mano sostas buvo debesies stulpe. (Sir 24,3-4)
Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės – jo džiugesys bus Viešpaties baimė. (Iz 11, 2-3)
Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. (Mt 11, 25-27)
Ši antifona kreipiasi į Kristų kaip į amžinąją Dievo Išmintį, per kurią visa buvo sukurta ir kuri „nuo vieno pasaulio krašto iki kito viską tvarko galingai ir švelniai“ (plg. Išm 8, 1). Bažnyčia čia išpažįsta Kristų kaip Logosą, apie kurį kalba Evangelija pagal Joną. Šis kreipinys išreiškia tikėjimą, kad tikroji pasaulio tvarka ir žmogaus gyvenimo prasmė kyla ne iš galios, bet iš Dievo išminties.
