Savo trumpomis pastabomis noriu įspėti apie pavojų, kuris maskuojasi kaip teisėtas pasipiktinimas blogiu, tačiau neretai pridaro ne mažiau bėdų nei tas blogis, su kuriuo esą kovojama. Šį reiškinį sociologai jau kelis dešimtmečius vadina „moraline panika“. Ji paprastai kyla, kai imama teigti, jog vienas – tikras, o neišgalvotas – nusikaltimas yra itin būdingas vienai ar kitai grupei, taip pateisinant tos grupės narių žeminimą ar persekiojimą.
Pavienių kunigų nuodėmės, pavyzdžiui, dažnai sukelia moralinę paniką, esą visa Bažnyčia yra nepataisomai supuvusi. Iš to seka nuostata, kad visi kunigai, vienuoliai, katechetai yra moraliai „bankrutavę“, ir turėtų, geriausiu atveju, tūnoti savo „altorių šešėliuose“.
Religijos srityje, kurią tyrinėjo Philipas Jenkinsas (Filipas Dženkinsas) ir kiti socialinės krypties mokslininkai, moralinė panika išsikeroja trimis etapais.
Moralinės panikos etapai
Pirma, įvyksta incidentas – realus religinės bendruomenės nario įvykdytas nusikaltimas – sukrečiantis didelę dalį visuomenės. Tai gali būti pedofilijos skandalas Katalikų Bažnyčioje, teroristinis išpuolis, įvykdytas naudojant islamo vardą, ir kt.
Antra, pasklinda nuomonės, kad už šiuos incidentus atsakingi asmenys nėra išimtys ar anomalijos, o tipiški savo religinių grupių atstovai. Manoma, kad kunigai, apkaltinti pedofilij,a yra tipiniai savo luomo atstovai. Luomo, kuriam neva priklauso vien tik seksualinių potraukių nepatenkinę grobuonys, tik ir laukiantys progos padaryti seksualinį nusikaltimą.
Tačiau tai yra netiesa. Nors pedofilija apkaltintų kunigų yra ne vienas, ir tai yra didžiulė Katalikų Bažnyčios problema, lytiniai nusikaltėliai sudaro nykstamai mažą nuošimtį iš maždaug 400 000 visame pasaulyje dirbančių kunigų. Pedofilija yra tiek pat, ar net labiau, paplitusi tarp vedusių vyrų – tiek pasauliečių, tiek kitų konfesijų šventikų – nei tarp celibato besilaikančių katalikų kunigų.
Nepaisant to, visuomenėje išplitęs pasipiktinimas neva sisteminiu Bažnyčios sugedimu veda į trečiąjį moralinės panikos etapą. Tie politikai, kurie ir taip ieško būdų kuo labiau apriboti Bažnyčios veiklą ir galimybę skleisti tikėjimą, gauna visuomenės postūmį kurti įstatymus, ribojančius visos, nieko bendro su nusikaltimais neturinčios, bendruomenės religijos laisvę.
Perteklinės reakcijos
Dėl Australijoje ir Airijoje pedofilija apkaltintų kunigų buvo priimti įstatymai, panaikinantys išpažinties privilegiją ir ribojantys parapijiečių ir dvasininkų bendravimo konfidencialumą ne tik Katalikų Bažnyčioje, bet ir kitų religijų institucijose. Prancūzijoje dėl radikalių musulmonų teroristinių išpuolių buvo sukurti įstatymai, ribojantys visų tikinčiųjų teises demonstruoti religinius simbolius.
Pabaigoje, du pastebėjimai. Pirma, leiskite dar kartą priminti, kad incidentai ir nusikaltimai, vedantys link stereotipiškos nuomonės, sukeliančios moralinę paniką, yra tikri. Kaltininkai privalo būti nubausti ir neturėtų dangstytis religija. Tačiau jie turėtų būti baudžiami individualiai, nepažeidžiant visų tikinčiųjų teisų ir neklijuojant kaltųjų etiketės nekaltiesiems.
Antra, ne visi moralinės panikos atvejai yra organiški, kylantys iš „apačios“. Neretai moralinė panika yra kruopščiai kurstoma ir nukreipiama prieš religines bendruomenes įvairaus plauko „moralės verslininkų“. Tokie veikėįai jaučia išankstinį nusistatymą prieš Bažnyčią, ir jiems pavienių kunigų nuodėmės yra puiki galimybė ne tiek reikalauti teisingumo konkrečiu atveju, kiek silpninti Bažnyčios instituciją ir žeminti tikinčiuosius.
Kai jie pasinaudoja incidentu, siekdami riboti religijos laisvę, gali nukentėti daug niekuo dėtų žmonių. Dėl to turime kurti atsparumą, neleidžiantį „moraliniams verslininkams” sėti moralinės panikos.
