Plačiai žinoma pirmojo Sąjūdžio ir Aukščiausiosios Tarybos vadovo, profesoriaus Vytauto Landsbergio frazė: kas sako, kad ne už tokią Lietuvą kovojo, tai taip jie ir kovojo. Pasiaiškinkime.
Ne taip seniai tokie rezistentai, kaip vyskupas Jonas Kauneckas ir Petras Plumpa pripažino, kad kovojo už kitokią Lietuvą. Vienokiais arba kitokiais žodžiais tą patį išsakė kovotojai Petras Cidzikas, Algirdas Statkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, partizanas Jonas Kadžionis-Bėda.
Ne itin dabartine Lietuvos padėtimi džiaugiasi Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Robertas Grigas, ją iš esmės keisti stengėsi Romualdas Ozolas, Algirdas Patackas, Kazimieras Uoka. Dauguma šių kovotojų jau ilsisi po velėna. Iš gyvųjų rezistentų šiandien Seime – bene vienintelis Petras Gražulis. Jo manieros ir akcentai vieniems patinka, kitiems – ne, bet faktas: jis tikrai kovojo.
Kai šie žmonės dalyvavo uždraustoje savilaidoje, kovėsi partizanų gretose, sėdėjo lageriuose ir kalėjimuose, kur buvo ir už ką kovojo V. Landsbergis? Pasak internete platinamo laiško – gyrė jį išvadavusią sovietų armiją ir prašėsi į komjaunimą. Su visa pagarba už jo laikyseną Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją, didžiąją gyvenimo dalį jis pats taip ir kovojo. Tad kam kalbėt, o kam – patylėt.
Būtent už tokią Lietuvą, kokia ji dabar yra, skelbiasi kovojusi Rita Miliūtė. Na, taip, ji dalyvavo Sąjūdžio žiniasklaidos kūrime, bet tai buvo laikai, kai oponuoti sovietijai jau buvo populiaru ir gana saugu.
Nelabai gali kaltinti tokius žmones, kaip Andrius Tapinas, Tomas Vytautas Raskevičius, Andrius Navickas – jie didžiosioms kovoms buvo per jauni. Bet ir patys galėtų būti kiek kuklesni, spręsdami, kas, kaip ir už ką tuomet kovojo. Aušra Maldeikienė rašė sovietinę disertaciją. Rimvydas Valatka dirbo sovietiniame laikraštyje. Praregėjo? Duok, Dieve, bet abejotina. Iš vienos patogios pozicijos – į kitą.
Iš didžiųjų kovotojų už laisvę neoliberalią poziciją dabar palaiko bene vienintelis Julius Sasnauskas. Liūdna, kai buvę patriotai tampa tautą, dorovę ir šeimą naikinančios ideologijos šalininkais, bet jis – vienas iš tos saujelės, kuri bent turi teisę sakyti, kad kovojo.
Liūdna, kai buvę patriotai tampa tautą, dorovę ir šeimą naikinančios ideologijos šalininkais.
Absoliuti dauguma iš tų, kurie kovojo, ir kurie sulaukė šios Lietuvos – tokios, kokia ji dabar yra, tapo jos oponentais. Ir absoliuti dauguma tų, kurie palaiko neoliberalizmo liniją, arba atėjo iš sovietinių sluoksnių, arba pilnametystės sulaukė jau tais laikais, kai tikrosios kovos už Lietuvą prieš okupacinį sovietų režimą jau buvo pasibaigusios.
Sovietinės kilmės neoliberalų psichologija – aiški. Anais laikais jie dirbo vienai vyraujančiai sistemai, dabar – kitai. Jei rytoj Lietuvoje įsivyrautų islamistai ar fašistai, jie dirbtų jiems. Amžino prisitaikėlio pozicija. Šie žmonės nei kovojo, nei kovos, jie visada bus stipresniojo pusėje.
Neoliberalus jaunimėlis – taip pat lengvai suprantama socialinė kategorija. Šie žmonės mano, kad didžiulė rezistencija – nueiti prie bažnyčios ir pamaskatuoti nuogomis genitalijomis. Net jei tautos dauguma tuo piktintųsi, jiems daug svarbiau, ką pasakys pasaulio galingieji, kurie – anokia paslaptis – daugeliui jų dar ir moka.
Tiek vieniems, tiek kitiems reali kova, rizikuojant prarasti darbą, socialinį statusą, saugumą, sveikatą ar net gyvybę – sunkiai suprantama. Jie gali reklamuotis ant didvyrių kaulų – pavyzdžiui, viešai ir karštai remdami Ukrainos kovotojus – bet patiems stoti į jų vietą būtų kažkas virš jų suvokimo ribų. Ir nieko keisto.
Dabartinėje Ukrainoje kovingiausius dalinius taip pat sudaro tie, kurie pačioje Ukrainoje ilgus metus kovojo su oligarchais ir neoliberalais. Nepabijokim tų žodžių – radikalūs nacionalistai. Ne vaivorykštiniai upėtakiai, gyvenantys dėl savo malonumų. Tokiems jų gyvenimas – per brangus.
Mylėti save ir savo gyvenimą – natūralu. Tai – tipiška vidutinio žmogaus būsena. Didvyriai visais laikais ir visose visuomenėse sudaro mažumą. Ir būtent ši mažuma lemtingais momentais išjudina ir patraukia paskui save daugumą. Smerkti žmogų už tai, kad jis – žmogus, beprasmiška. Lygiai taip pat beprasmiška jį garbinti. Palikime pagarbą tiems, kurie pasirinko didvyrio – aukos – kelią. O kitiems palikime jų vietą. Dvikojo gyvūno vietą. Jie patys ją pasirinko.
