Tūkstančio dienų sukaktį nuo Rusijos pradėto didelio masto karo Ukrainoje pradžios sukaktį (2024 lapkričio 19 d.) komentuoja arkivyskupas Visvaldas Kulbokas, apaštalinis nuncijus Kyjive.
„Galvoju ne tik apie žmones, gyvenančius Ukrainos kontroliuojamose teritorijose, bet ir tuos, kurie yra už šių teritorijų ribų, ypač kalinius. Padėti tiems žmonėms yra labai sunku ir lieka tik malda, vienintelis stiprybės šaltinis. Bet aš labai ja pasitikiu, nes žinau, kad malda gali daryti stebuklus.
Ganytojai palaiko savo žmones ir tai yra Katalikų Bažnyčios, taip pat kitų Bažnyčių ir tikėjimo bendruomenių dovana. Tuo įsitikinau, pavyzdžiui, Chersone, kur išgirdau pasakojimų apie kunigus, kurie žmonėms buvo praktiškai vieninteliai atramos taškai. Už tai žmonės labai dėkingi kunigams. Buvimas kartu yra labai svarbus.
Kariuomenės kapelionų darbas taip pat labai svarbus, nes kareiviai dažnai nežino, ar kitą dieną jie bus gyvi, ar ne, tad gyvenimo prasmės klausimas dar aštresnis. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kai savanoriai, nešantys kariams vaistus, dažnai išgirsta: „Tu man esi kaip Jėzus, nes atėjai, kad atneštum man vaistų““, – kalbėjo V. Kulbokas „Vatican News“ duotame interviu.
Pasak jo, labai svarbu išsaugoti viltį tuo metu, kai netrūksta motyvų išsigąsti ir nusivilti. Karas yra baisus ir beprasmis. 2023 metais žuvo daugiau žmonių, nei 2022, o 2024 žūva daugiau nei 2023 metais. Daug nusivylimo tarptautinėmis organizacijomis – ypač Jungtinėmis Tautomis.
Neveikia tarptautiniai susitarimai, kaip kad Ženevos konvencija, turinti garantuoti elgesio su karo belaisviais normas. Jaučiamas, tam tikra prasme, nusivylimas pačia žmonija.
Tuo pat metu yra daugybė poreikių. Iš nelaisvės sugrįžusiems suaugusiems ir vaikams reikia struktūrų ir šeimų, kurie juos galėtų priimti. Humanitarinė pagalba mažėja, o žmonių poreikiai – tokie pat, be to, ateina žiema. Daug kur trūksta geriamo vandens. Chersono rajone jį išvežioja ir kunigai.
Jaučiamas, tam tikra prasme, nusivylimas pačia žmonija.
Bažnyčios, ganytojai, tikintieji daro daug. Galbūt ne visada tobulai, bet jų indėlis svarbus, neabejojo apaštalinis nuncijus. Karo kontekste svarbu, kad tikinčiųjų bendruomenės būtų vieningos. Ir karo metu Bažnyčios turi būti sąžinės balsu, kalbėti apie sąžinę, kreiptis į sąžines, nes įmanoma karą kariauti daugiau arba mažiau žmogišku būdu.
Arkivyskupas V. Kulbokas pasakojo, kad daug kartų buvo susitikęs su karo belaisvių ir dingusių be žinios artimaisiais, vaikais, tėvais, sutuoktiniais.
„Juos susitikęs, sakau – kai meldžiatės už savo artimuosius, o jei esate netikintys – galvojate apie juos, tai, žinau iš išlaisvintų kalinių pasakojimų, ta malda arba mintis juos pasiekia“, – sakė apaštalinis nuncijus.
Pasak jo, jis ne kartą girdėjo liudijimus iš buvusių karo belaisvių, kad nuo palūžimo ir savižudybės juos išgelbėjo tikėjimas, mintis apie Dievą ir mintys apie artimuosius. Malda ir mintys pasiekia tuos, kuriems jos skiriamos.
Yra poreikis, pasak V. Kulboko, geriau palydėti artimųjų netekusius žmones, o jų – tūkstančiai. Gali padėti ir paprastas pokalbis, išklausymas, bet reikėtų ir specialiai parengtų specialistų pagalbos. Yra gerų iniciatyvų parengti dvasininkus ir Caritas savanorius šių žmonių palydėjimui.
Pasak arkivyskupo V. Kulboko, jį visada džiugina iš įvairių šalių atvykstančios savanorių grupelės. Apie karą linkstama kalbėti statistiniais duomenimis, šaltais argumentais. Tuo tarpu atvykstančios grupės gaivina žmogiškumą, viltį.
Karas yra velniškas ir ta prasme, kad naikina bet kokį pasitikėjimą žmonėmis ir institucijomis. O savanorių grupelės liudija dėmesį, širdį, susirūpinimą ir kad žmogiškumas yra gyvas.
