Sausio 14 d. Seime vyks tarptautinė konferencija „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika – tarptautinė patirtis”.
Mūsų pašnekovė, viena renginio pranešėjų, Helena Hlubocka, politinės partijos „Krikščionių sąjunga“ politinė patarėja ir generalinė direktorė (Slovakija).
Jos pranešimo tema: „Demografinis atsparumas per šeimas: politiniai būdai kovoti su gyventojų skaičiaus mažėjimu“.
Kurios šeimos politikos priemonės Slovakijoje turėjo didžiausią poveikį gimstamumui, o kurios liko daugiau deklaratyvios?
Slovakijos gimstamumo mažėjimą lemia atidėtas šeimos kūrimas, didėjantis pirmojo gimdymo amžius ir mažėjančios vaisingo amžiaus moterų kohortos – tai tendencijos, būdingos daugumai pokomunistinių ir Europos visuomenių, kurių vien finansinėmis paskatomis lengvai nepakeisi.
Ypač įdomus pavyzdys Lietuvai yra pastarasis Slovakijos bandymas atkurti kartų solidarumą per pensijų ir mokesčių reformą, inicijuotą buvusio darbo, socialinių reikalų ir šeimos ministro Milano Krajniako. Jo koncepcija „vaikai kaip nulinis pensijų ramstis“ (0-asis pensijų ramstis) nukreipė dalį dirbančių vaikų mokamų pensijų įmokų tiesiogiai jų tėvų pensijoms, taip atkurdama natūralią logiką, jog vaikai bent iš dalies rūpinasi tėvais senatvėje.
Ši politika vienu metu stiprino šeimos ryšius, apdovanojo atsakingą tėvystę ir motinystę bei padėjo stabilizuoti pensijų sistemą žemo gimstamumo ir visuomenės senėjimo sąlygomis.
Papildomai Slovakijoje buvo įvesti reikšmingi vaikų mokesčių kreditai kiekvienam dirbančių tėvų vaikui, siekiant padėti šeimoms susidoroti su augančiomis maisto ir būsto kainomis. Tuo pat metu Krikščionių sąjunga (Krestanska unia) pasiūlė dar labiau stiprinti sistemą: didesnį svorį teikti gausesnėms šeimoms ir įvesti didėjančius mokesčių kreditus už kiekvienus dešimt santuokoje praleistus metus, aiškiai pabrėžiant santuoką kaip ilgalaikį įsipareigojimą.
Šios priemonės itin aktualios Lietuvai, kur sovietmečio ideologija šeimos tarpusavio priklausomybę pakeitė valstybiniu aprūpinimu, taip susilpnindama natūralius kartų ryšius. Vis dėlto po valdžios pasikeitimo šios reformos buvo greitai atšauktos, nespėjus įvertinti jų realaus demografinio poveikio.
Tai išryškina esminę pamoką Lietuvai: novatoriškos šeimai palankios politikos ar struktūrinės idėjos, turinčios potencialo (tokios kaip 0-asis pensijų ramstis ar santuokos trukmės mokesčių kreditai), dėl politinio nestabilumo dažniausiai lieka deklaratyvios arba neišbandytos.
Pagrindinė išvada – politikos tęstinumas ir gilus kultūrinis suderinamumas yra būtinos sąlygos, jei siekiama, kad priemonės iš tiesų paveiktų gimstamumą.
Kiek gimstamumą lemia ekonomika, o kiek – kultūra, vertybės ir viešoji komunikacija?
Politikos formuotojai ir pilietinės visuomenės lyderiai dažnai sutelkia dėmesį į paviršinius simptomus – gimstamumo rodiklius, finansines paskatas ar vaisingumo technologijas. Tačiau tikrosios priežastys glūdi kur kas giliau. Demografinis nuosmukis nėra vien statistinė ar ekonominė problema – tai kultūrinė ir santykių krizė. Ji atspindi tai, kaip visuomenė vertina įsipareigojimus, vaikus, šeimą ir kartų atsakomybę vieniems už kitus.
Demografiniai rezultatai priklauso ir nuo ekonominių sąlygų, ir nuo kultūrinių veiksnių, tačiau būtent kultūra, vertybės ir viešoji komunikacija yra gilesni ir galiausiai lemiantys veiksniai. Ekonominės priemonės yra svarbios, bet daugiausia tiek, kiek jos formuoja alternatyviąsias sąnaudas ir pašalina praktines kliūtis; vien jos pačios šeimos kūrimo neatkurs.
Todėl valstybės politika turi būti konstruojama taip, kad užtikrintų ekonominį įmanomumą, bet kartu aiškiai ir nuosekliai stiprintų šeimai palankią kultūrą, vertybes ir socialinę prasmę – suteikiant pirmenybę kultūrai, o ekonomikai paliekant ją palaikančios infrastruktūros vaidmenį.
Kaip užtikrinti šeimos ir demografinės politikos tęstinumą per politinius ciklus?
Kai šeimos politika tampa valstybės sandaros dalimi ir įsišaknija visuomenės kultūroje, ji nebepriklauso nuo to, kas laimės kitus rinkimus.
Demografinis nuosmukis nėra vien statistinė ar ekonominė problema – tai kultūrinė ir santykių krizė.
Kai tiek teisinė sistema, tiek socialiniai lūkesčiai nuosekliai palankūs santuokai, stabiliam tėvystės ir motinystės modeliui bei vaikų auginimui, bet kuri nauja valdžia paveldi tvirtą struktūrą, kurią išardyti būtų politiškai brangu ir visuomeniškai nepopuliaru.
Tokiam tvarumui būtinas įsitikinimas, kad tauta yra daugiau nei dabartinė gyventojų suma – tai gyva grandinė, jungianti praeitį su ateitimi, o vaikų gimdymas ir šeimų kūrimas yra kolektyvinės valios gyventi, išlikti ir perduoti ateities kartoms gyvenimo vertą pasaulį išraiška.
Kokias tarptautines praktikas Lietuvai vertėtų perimti artimiausiu metu?
Lietuvos demografinis iššūkis yra itin gilus – gimstamumas jau keletą metų gerokai žemesnis už kartų kaitos ribą (apie 1,18 vaiko vienai moteriai). Istoriškai, sovietmečiu, vyravusi ideologija buvo orientuota į materialines sąlygas ir visuomenės „ekonominę inžineriją“, o ne į transcendencines vertybes – šeimą, pareigą, tautos tęstinumą.
Pirma, Lietuva galėtų perimti praktiką, matomą Izraelyje, kur gimstamumo rodiklis siekia apie 2,85 vaiko. Ten šeimos kūrimas yra sąmoningai siejamas su nacionaline paskirtimi, kolektyvine ateitimi ir rūpesčiu tautos tęstinumu.
Stiprus socialinis ir kultūrinis šeimos vertinimas – iš dalies kylantis iš religinių ir pilietinių pasakojimų – sustiprina vaikų gimdymą kaip įsitraukimo į valstybės išlikimą ir klestėjimą išraišką. Todėl šeimai palanki politika turi būti lydima nuoseklios viešosios komunikacijos, kuri šeimos gyvenimą pristato kaip vertingą indėlį į visuomenę.
Pavyzdžiui, plečiant prieinamą vaikų priežiūrą, stiprinant tėvystės ir motinystės atostogų sistemą ar teikiant būsto paramą, susietą su šeimos kūrimu, šios priemonės turėtų būti nuolat įtvirtinamos stipriu pasakojimu, kuris yra nacionalinio atsparumo ir ateities gerovės pamatas, o ne vien ekonominis vienetas.
Antra, Lietuva galėtų įdiegti privalomus šeimos poveikio vertinimus visiems svarbiausiems teisėkūros ir viešųjų išlaidų sprendimams – tvirtą įstatyminę procedūrą, skirtą kiekvieno reikšmingo politinio sprendimo demografiniam poveikiui įvertinti, panašiai kaip daugelyje šalių taikomi poveikio aplinkai vertinimai.
Tai reikštų, kad kiekviena politika – mokesčių, darbo rinkos, būsto ar švietimo – būtų sistemiškai vertinama pagal jos poveikį santuokai, vaikų gimdymui ir šeimos atsparumui. Tokio reikalavimo institucionalizavimas įstatyme padėtų apsaugoti šeimos politiką per skirtingus politinius ciklus ir užkirstų kelią tam, kad demografiniai tikslai būtų griaunami trumpalaikių partinių sprendimų.
