2025-aisiais metais Katalikų Bažnyčia švęs atleidimo ir susitaikinimo metus, vadinamus Šventaisiais metais.
Šie metai buvo švenčiami kas 50 metų nuo 1300 metų ir kas 25 metai nuo 1425 metų. Dauguma Lietuvos tikinčiųjų minės Šventuosius metus trečią kartą, todėl labai svarbu tinkamai pasirengti šiam Bažnyčios laikotarpiui.
Viena Šventųjų metų ypatybių yra Šventųjų durų atidarymas ir uždarymas. Ši tradicija siekia popiežių Klemento VI (1350 m.) ir Aleksandro VI (1500 m.) laikus. Tuomet keturių pagrindinių Romos bazilikų vienos durys būdavo užmūrijamos, pavadinamos „šventomis”. Maldininkai pro jas vaikščiodavo tik per Šventuosius metus.
Šventasis Tėvas jubiliejaus paskelbimo bulėje rašė: „Dabar atėjo laikas naujam Jubiliejui, per kurį Šventosios durys vėl bus plačiai atvertos, kad būtų galima gyvai patirti Dievo meilę, sužadinančią širdyje patikimą išganymo Kristuje viltį.”
Šventasis Tėvas nustatė, kad 2024 m. gruodžio 29 d., sekmadienį, visose katedrose ir konkatedrose dieceziniai vyskupai švęstų Šventąją Eucharistiją iškilmingai pažymėdami Jubiliejinių metų pradžią pagal šiai progai parengtą apeigyną.
Durys, tiksliau vartai, senovės miesto esminis elementas. Miestui vartai reikšmingi kaip architektūros ir gynybos elementas, bet jie lygiai taip pat svarbūs kaip prekybos, įvairių susirinkimų, kultūros ir bendravimo vieta. Kas turėjo vartų raktus, valdė visą miestą ir jo gyventojus.
„Man buvo smagu, kai man pasakė: eime į Viešpaties namus! Nūn jau įkėlėme koją ir stovime tavo vartuose, Jeruzale!”(Ps 122, 1–2) – giedojo tikintieji eidami į Jeruzalės šventyklą. Peržengę šventyklos slenkstį, atnaujinę sandorą su Viešpačiu, patirdavo Jo palaimą bei ramybę – šalom – Šventajame mieste.
Evangelijose durų įvaizdis irgi išreiškia bendravimą su Viešpačiu; peržengti slenkstį – tai priimti išganymą. Taip lig šiolei kiekvienas krikščionis kviečiamas išeiti iš tamsos į šviesą, iš nuodėmės į malonę, iš mirties į gyvenimą – peržengti šį slenkstį, pereiti į Dangaus karalystę, nes „Aš esu vartai” (Jn 10, 7), – sakė Kristus; „Aš esu durys – niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane” (Jn 10, 7; Jn 4, 5). Tik Jėzus yra Išganytojas, tik Jis – Viešpats. „Šie yra vartai pas Viešpatį – teisieji pro juos įeis” (Ps 118, 20).
Šventaisiais metais durys yra mūsų kelionės pas Tėvą per Jėzų Kristų įvaizdis, nes Jėzus – „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), Jėzus yra durys į išganymą. Kiekvienas, kuris prašo – gauna, ieškantysis randa, beldžiančiam atidaroma (Lk 11, 9–10). Ir mes kviečiami apsispręsti kartu su evangelistu: „Viešpatie, atidaryk, čia mes” (plg. Mt 25, 11).
Kiekvieno širdis tarsi šventovė, kuri tampa „šventa” ją atvėrus Jėzui ir išpažįstant, kad Jėzus yra Viešpats. Tai laisvas, sąmoningas, bet drąsus apsisprendimas, nes eidamas pirmyn turiu kažką palikti už durų, kažko atsisakyti ir pasirinkti, ko siekti. Net ir savo blankioje kasdienybėje durų simbolika man gali padėti apsispręsti, atsisakyti sąmoningo blogio, netobulumų ir žengti į malonės metus.
Tad ir mes paminėkime šiuos ypatingus 2000-uosius Šventuosius metus išpažindami, jog JĖZUS yra mano namų, mano šeimos, mano darbovietės, mano gyvenimo Viešpats, kuriam atsiduodu ir pavedu viską, kuo esu ir ką turiu.
Parengta pagal „Bažnyčios žinios”.
