Šiuo pandeminiu laikotarpiu išmušė mokslininkų valanda. Viešojoje erdvėje nuo ryto iki vakaro gyvenimą tik ir aiškina įvairiausių sričių specialistai bei ekspertai. Užkulisiuose pluša dar daugiau sudėtingo tiriamojo darbo bitučių.
„Kai užgriūva negandos, ateina ne tik mokslo…, bet ir pranašų laikas, pačių įvairiausių“, apgailestaudamas rašo Justinas Žilinskas. MRU Teisės mokyklos profesorius ir žinomas fantastinės literatūros rašytojas komentaro „Pranašų metas“ pabaigoje neigia menkinamai žiūrįs į religiją, nors už kelių sakinių tvirtina, kad ir religija „priklauso pranašų sričiai“. Visiems būtų geriau, jeigu religija ir mokslas „nesipainiotų“. Jo nuomone visi, šiandien užsiiminėjantys pranašystėmis (suprask, taip pat ir religijų bei teologijos atstovai), labiau trukdo mokslui, pažangai bei pandemijos suvaldymui negu padeda.
Ką profesorius Žilinskas laiko tais pranašais? Tai esą tie, „kurie žino daugiau, kurie žino geriau ir kurių verta klausyti (arba kurie priverčia klausyti)“. Pranašystę jis supranta „kaip didįjį žinojimą, kurio niekas kitas nežino.“ Pranašo žodis yra „neginčijamas, pranašo žodis yra apriorinė tiesa“. Bet, autoriaus manymu, pranašų karaliavimo laikas jau yra seniai pasibaigęs, kadangi „pranašams tapo sunkiau gyventi užgimus moksliniam metodui…“
Todėl profesoriui šiuo metu juo labiau liūdna matant nemažai „žmonių iš mokslo, kurie, užmiršę mokslininko priesaką – kalbėk tik tai, ką išmanai, – staiga įtiki savo teisumu, užsimeta pranašo apsiaustą ir lenda į kitų mokslų sritis, nors tos srities ir nėra nestudijavę“. Kitaip tariant – palikime koronaviruso suvaldymo klausimus tos srities ekspertams ir užsiimkime savo srities dalykais.
J. Žilinskas nusprendė, kad ne daktaras neturėtų kalbėti apie mediciną. Taškas. Nes ne daktaras medicinos nestudijavo. Vadinasi – neišmano. Na, Justinas sako, Justinas žino (t. y., tikėtina, kad teisės profesorius žino apie išmanymą ir neišmanymą). Tačiau kas, jeigu ir ne daktaras ima ir šį tą išmano?
Jeigu medicina jis domisi, jeigu pandemijos metu perskaitė daug vertingos tikrų medicinos išmanytojų atliktas analizes, klausė paskaitų arba tiesiog su jais kalbėjosi? Ir, beje, kas nustatė, kad vienos srities mokslo žmogui negalima lįsti į kitą mokslo sritį, o įlindus, draudžiama apie tai svarstyti, dalintis įžvalgomis, ir net pasamprotauti apie tam tikrus ateities dalykus (t. y., truputį papranašauti)? Teisės profesorius apie tarpdiscipliniškumą, matyt, irgi bus šio to girdėjęs…
Žinoma, vienas iš mūsų milžiniškos žinių gausos rezultatų yra mokslininkų specializavimasis. Šis fenomenas turi ir pliusų, ir minusų, kurių čia neaptarinėsime. Bet juk ir specializavimasis nevyksta uždarame kambarėlyje. Atskyrus ir aklinai uždarius kiekvieną mokslo sritį, manau, ir specializaciją sužlugdytume. Be to, tai būtų ir labai lengvas būdas apriboti kritiką, t. y. apsaugoti nuo jos – o tai juk mokslui būtų tikras nuodas. Juk kas ką išmano, išaiškėja tik atviroje diskusijoje, kurioje gali dalyvauti iš principo visi. Juk bendrasis moksliškumo kriterijus ir yra atvirumas bei laidumas įvairioms nuomonėms bei jų kritikai.
Brėžti griežtas ribas tarp specializacijų net, ko gero, dažniau kenkia, kaip rodo ir dabartinė pandemijos valdymo (norėčiau sakyti „katastrofa“) nesėkmė. Šiandien tikrai karaliauja virusologai, epidemiologai ar infektologai, o nemažai kitų medicinos mokslo sričių ekspertų tiesiog palikti už borto. Kodėl kratomasi diskusijų dalyvių iš dar platesnio rato, pvz., psichologų, sociologų, filosofų ar teologų? Todėl J. Žilinsko pasiūlytą strategiją aš pavadinčiau vokiečių filosofo Hanso Alberto apibūdinimu „imunizacija“ – kai, kritikams vienpusiškai uždėjus „pranašo“ titulą, kuriamas savotiškas atsparumas (imunitetas) nepatogiai minčiai.
Didieji pranašai
Viena iš bėdų, kad profesoriaus žvilgsnis į šių laikų pranašus yra žymiai per siauras. Štai pernai turėjome progos išgirsti vieną tikrą ir bene didžiausią iš visų šiuolaikinių pranašų – Billą Gatesą. Jo savo straipsnyje J. Žilinskas, žinoma, omeny visai neturi. Ilgame interviu vokiečių ARD televizijos kanalui per pernykštes Velykas (!!!), tepraėjus vos mėnesiui nuo pandemijos paskelbimo, „Microsoft“ įkūrėjas išpranašavo, kad su tada dar nepagaminta ir net neatrasta vakcina bus paskiepyta visa žmonija. Būtent bus! Ne galimai ar tikėtinai, ne „turiu viltį“ ar „gal mums pavyks“ – ne. Pranašas savo dieviškuoju vardu tarė: taip ir bus. B. Gatesas, šis didis žmonijos išganymo per technologijas pranašas, matyt, tikrai turi „didįjį žinojimą, kurio niekas kitas nežino“.
Šiuo metu Gatesas jau skelbia savo „evangeliją“ pastiprinančią blogąją naujieną: netrukus mus tikrai užklups kitos baisios pandemijos, todėl tikėdami ir neabejodami priimkite mano žodžius. Šiandien jau žinome, kad minėtoji velykinė Gateso pranašystė kažkodėl visai nenori pildytis (ypač jai priešinasi Afrikos žemynas – kol kas čia vakcinuotų tėra tik menkučiai 5 procentėliai).
O ir naujoji išganymo vakcina toli gražu neatrodo tokia veiksminga, kaip buvo tikėtasi. Pranašui kol kas nepavyko. Matyt, ir dėl to, kad nuolat lenda į sritis kitų mokslų, kurių visai nėra nestudijavęs. Bet kadangi jis yra Bilas Geitsas, tai jam leidžiama.
Taip pat praeitų metų pavasarį, ne ką menkesnis pranašas, Berlyno „Charité“ klinikos vieno instituto vadovas ir naujojo koronaviruso PGR testo kūrėjas Christianas Drostenas paskelbė, kad netrukus (po keleto mėnesių) Afrikoje nuo COVID–19 prasidės masinės mirtys; kad gatvėse pasipils siaubingi vaizdai. O kas įvyko? Kol kas nei mirčių, nei vaizdų (kai kuriuose Afrikos regionuose netgi jau nustatytas visuotinis bandos imunitetas – ir visai be vakcinų). Tokių, visai nekuklių, pranašysčių pastaruoju metu galima išgirsti daugybę.
Bet nepamirškime dar vieno pranašo iš pačios viršūnės, kuriam, kaip bebūtų keista, jo pranašysčių nesipildymas jau daugelį metų gyventi visai netrukdo (profesoriaus pranašams „tapo sunkiau gyventi“). Tai PEF (Davoso forumo) įkūrėjas Klausas Schwabas. Jo orakuliškoji knyga COVID-19: The Great Reset pilna įvairiausių pranašysčių.
Jau įvade teigiama, kad pandemija esanti „beprecedentė naujojoje istorijoje“; esą „neperdėtai galima tvirtinti“, kad mūsų laukia „sunkiausi laikai“; kad atėjęs „metas paradigmų pasikeitimui“, kadangi „kuriasi naujas pasaulis“. To, kas buvo iki pandemijos, daugiau niekada nebus, „niekas nebevyks taip, kaip iki šiol vyko.“ Iki šiol egzistavusioji tikrovė „žlugo“, dėl to pasaulis esą atsidūręs ties lūžio riba. Kadangi dabartinė krizė esanti „biblinio masto“, tai nuo dabar viskas bus kitaip; senasis pasaulis „išnyko“. Mūsų išgyvenami pokyčiai „tokie radikalūs“, jog esą kai kurie jau kalba apie laikus „prieš koroną“ ir laikus „po koronos“.
Apodiktinė kalba bei išpūstos ir dramatizuojančios sąvokos, ištartos tepraėjus vos keliems mėnesiams po pandemijos paskelbimo, rodo, kad čia kalba tikras pranašas. Tuo metu, kai mes trypčiodami bandėme aiškintis kaukių dėvėjimo reikalingumą, K. Schwabas jau viską žinojo ir savo žiniomis dosniai dalijosi. Be jokios abejonės, šis žmogus aiškiai pretenduoja į „didįjį žinojimą“ (pagal J. Žilinską), pats nė neabejodamas, jog jo verta (ir reiktų) klausytis.
Savo knygą K. Schwabas ir užbaigia pranašiškai, t. y. lyg koks Senojo Testamento išminčius: „Turėtume nedelsdami pradėti didįjį perkrovimą“, nes tai esą „absoliučiai būtina“. Mes privalome pasaulį „padaryti geresnį“, nes jeigu nieko nedarytume, „paverstume jį dar bjauresniu, dar labiau susiskaldžiusiu, pavojingesniu, savanaudiškesniu, tiesiog didelei daliai žmonijos nepakenčiamu“. Todėl nieko nedaryti nėra išeitis. Jis visai nesutinka su sakančiais, jog „pasaulio būklė nesanti tokia jau prasta“, nors sutinka, kad „taip gerai dar niekada negyvenome“; kai kas pagerėjo net „įspūdingai“; netgi mirtingumas per pandemiją „nesąs toks didelis“, kaip tikėtasi, ir „nekeliąs jokio egzistencinio pavojaus bei netgi šoko“.
Palaukite, tai kaip čia dabar?! Žmonija dar niekada taip gerai negyveno (žr. ir Hanso Roslingo knygą „Faktų galia”), mirtingumas nuo naujojo viruso ne toks jau ir aukštas (anot Stanfordo profesoriaus Johno Ioannidis‘o – tikro mokslininko, o ne pranašo, – bendrasis koronaviruso infection fatality rate yra per 0,25 proc.) ir net jokio šoko nesukelta(!) – ir visa tai netrukdo K. Schwabui reikalauti, jog privalome nedelsdami pradėti kurti „geresnę visuomenę“, kad esame priversti „žlugusias idėjas, institucijas, procesus ir taisykles pakeisti naujomis“; kad stovime kryžkelėje ir kad esąs tik vienas vienintelis kelias, galintis mus nuvesti į „geresnį pasaulį“.
Man tokios šnekos primena girdėtą visokiausių pasaulio apokaliptikų tiradą. Nesuprantu, kaip žmonės gali užkibti ant šitokių distopinių įsivaizdavimų kabliuko. Gal profesorius Žilinskas paaiškintų, jis fantasy gerai išmano?
Tiesos draugai
Anot Žilinsko, tikėjimas mokslu yra pagrįstas, tikroviškas bei dinamiškas. Tuo tarpu tikėjimas „antgamtiniais reiškiniais“ esąs prastesnis, kadangi tik mokslo srityje viešpataująs objektyvumas; pranašų ir religijos ar teologijos sferoje vyraujanti kategoriška bei subjektyvi nuomonė. Taip kalbėdamas, pats Žilinskas pademonstruoja savo nemoksliškumą, nes skuba „imunizuotis“ nuo nepatogios kritikos iš „religijos“ pusės.
Negalima atplėšti religijos nuo mokslo, nes abu interpretuoja tą pačia tikrovę, tik, be abejo, skirtingais aspektais ir iš šiek tiek kitokių perspektyvų. Galima net sakyti, kad ir mokslininkai yra pranašai, nes visi žmonės nuo pat pradžių Dievo buvo pašaukti interpretuoti Jo apreiškimą sukurtame pasaulyje ir šią interpretaciją garsiai visiems paskelbti. Būtent tai yra tikrosios pranašystės esmė tiek religijos, tiek mokslo srityje.
Dievas yra tiesos – visų tiesų – pagrindas, ramstis ir šaltinis. Todėl tikri tikintieji į mokslą yra tvirtai įsitikinę tiesos svarba. Ji yra pagrindinis visų mokslo šakų orientyras. Mokslas padeda priartėti prie tiesos. Todėl tikintysis į mokslą kelia tiesos klausimą „ar taip iš tiesų yra?“. Dėl tikėjimo tiesos buvimu, mokslo esmę būtent ir sudaro sistemiška kritika bei abejonės, arba kaip vokiečių teologas Adolfas Schlatteris (1852 – 1938) sako, „stebėti, stebėti ir dar kartą stebėti“. Atidžiai stebėti, nuodugniai nagrinėti, tiksliai ištyrinėti, nepasitenkinti pirmais įspūdžiais, tikrinti, peržiūrėti dar kartą; kritiškai vertinti daugumos konsensusą (būtent jį!) – juolab, jeigu esi valdžios globojamas ar net propaguojamas.
Mokslininkas visada išlaiko abejonę (taip mano ir Žilinskas). Tad kodėl šiuo metu jau tiesiog beveik religine aistra tvirtinama dogma, kad naujosios „vakcinos saugios“? Dar daugiau – naujos vakcinos visiškai saugios (dar pavasarį irgi pranašas Andrius Tapinas nevengė net superliatyvo – iki šiol saugiausios vakcinos iš visų iki šiol atrastų). Tiesos ieškotojas paklaustų: ar tikrai? Kodėl taip manote? Kokiu pagrindu šitaip kalbate apie ateitį?
Mokslo draugas paklaustų dar daugiau: ar verta pasitikėti Pfizer-BioNTech vadovų žodžiais, jeigu pagal sutartis su perkančiomis vyriausybėmis jie atsisako prisiimti atsakomybę už jų pagamintų vakcinų galimą šalutinį poveikį ir jeigu nežada jokios žalos atlyginimo bei net negarantuoja produkto veiksmingumo? Ar pirkčiau naują daiktą, jeigu pardavėjas atvirai sakytų, jog jokios garantijos neduos?
Dėl vakcinų atsakomybė perkelta vyriausybėms, tačiau ir jos neskuba priimti reikalingų įstatymų. Kas lieka? Patys mokesčių mokėtojai ir ateities kartos. Iš tiesų rėmelis „aš pasitikiu mokslu“ turėtų reikšti ir „aš pasitikiu Vyriausybe“; ir ateities vyriausybėmis.
Tik visa bėda, kad vyriausybių nariai už beveik nieką nėra asmeniškai atsakingi. Jie pasikeis ir kas benorės būti atsakingas už galimus neigiamus kažkada tobulomis vadintų vakcinų padarinius. Tad reikšdami beribį ir beveik aklą pasitikėjimą mokslu bei valdžia, ar tik kaipsyk nesielgiame religiškai?
Prievartos draugai
„Svarbiausia, atsispirti tiems didiesiems pranašams, kurie, kišenes prisikimšę gatavų sprendimų, postringauja: jūs tik duokite man visus prievartos instrumentus, ir aš nuvesiu jus į rojų (žemėje). Atsakymas šitokiems tegali būti vienas: mes niekam visos valdžios nedalijame. Priešingai, bet kokį prievartos taikymą mes siekiame sumažinti iki minimumo. Nes prievarta nėra gėris, tad kaip gi galima vieną blogį kitu blogiu šalinti?“ Taip kalba britų filosofas Karlas Raimundas Popperis (1902 – 1994) vokiečių dokumentinio filmo apie jį patį pačioje pradžioje: „Filosofija prieš netikrus pranašus“ (1974). „Netikri pranašai“, vokiškai Falsche Propheten – tokia yra ir K. R. Popperio knygos „Atvira visuomenė ir jos priešai” antrojo tomo antraštė. Lietuviškame leidime rašoma tik „Pranašų metas: Hėgelis, Marksas ir jų atžalos“.
Filosofas šią knygą baigė rašyti 1943 metais ir ilgai negalėjo rasti leidėjo. Tik jo draugų, Ernesto Gombricho ir Friedricho A. Hayeko, pagalba 1945 metais Anglijoje pagaliau pasirodė The Open Society and Its Enemies. Knyga, paskelbusi aiškią laisvės žinią, plaukė tiesiai prieš to meto ekonominį, politinį ir filosofinį meinstrymą – tada socializmas ir planinė ekonomika buvo ant bangos (Sovietų Sąjungos pergalė, „New Deal“ JAV, leiboristai laimėjo 1945 m. rinkimus Britanijoje). Filosofas, klasikinio liberalizmo šalininkas ir didysis laisvės šauklys Popperis išdrįso mesti iššūkį to meto nusistovėjusiai linijai bei kairiųjų stovyklos pranašams. Keliems dešimtmečiams praėjus, filosofo tezės pasitvirtino, ir jo veikalas tapo klasika.
Taip, ir šiandien yra pranašų metas. Bet šiandien nereikėtų kreipti kritikos į religiją, teologiją ir visus tuos, kurie drįsta mesti iššūkį mokslo konsensusui.
Šiuo metu reikėtų taikyti į tuos, kurie aklai seka tokių pranašų kaip Geitsas ir Schwabas pėdomis; kurie pasisako už prievartą kaip kadaise buvęs garbingas filosofijos profesorius, dabar labai apgailestaujantis, kad vyriausybė „stokoja griežtų mobilizacijos bei prievartos (!) priemonių“, ir kuris norėtų sustiprinti „masinę propagandą“ (ir, kaip J. Žilinskas pradžioje sako, tikriausiai aistringai verstų jos klausytis); kurie, kaip kadaise buvęs garbingas politikas, dabar reikalauja įvesti baudžiamąją atsakomybę valdžios sprendimus kritikuojantiems. Pats laikas suabejoti tokių pranašų bei jų atžalų užaugintai tiesai.
Žilinskas savo rašinyje šlovina mokslą ir įspėja dėl pranašų, tačiau svarbiausio dalyko nepamato. Subtiliai įpindamas nemažai religijos kritikos, vis dėlto Bažnyčią jis palieka savo taikiklio nuošaly. Priežastis paprasta: bažnyčios su savo tarnais šiuo metu savo pranašiškos funkcijos neatlieka. Keletą išimčių, be abejo, rastume. Šiandieninės bažnyčios šios beveik beprecedentės krizės akivaizdoje netaiko Dievo žodžio tiesų žmonėms padėdamos suprasti ir išgyventi naujuosius iššūkius. Vėl ir vėl girdime „skiepytis – artimo meilės išraiška“, tarsi atkartotų valdžios ruporų tiradą, joje žodį „solidarumas“ pakeisdami gražesniu – „meilė“.
Labai norėtųsi, kad Lietuvos bažnyčios pagaliau įsipainiotų į viešąjį diskursą su savo pandeminės krizės interpretacija.
Jėzus sako: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24,12). Argi šie žodžiai ne trumpiausiai ir tiksliausiai apibūdina pagrindinę mūsų laikų problemą? Argi nematome visur tik ir sklindančio niekinimo bei neapykantos, argi nejuntame susvetimėjimo šalčio, segregavimo dar neužmirštos baisybės? Ar Bažnyčia neturėtų garsiai pasakyti, kad priešiškumo meilei šaknys slypi priešiškume Dievo Įstatymui? Ar ne laikas Dievo vardu pagaliau stoti ginti teisę, teisingumą ir teisinę valstybę?
Ar nederėtų perspėti dėl baisių padarinių šitaip tolinantis nuo Dievo ir Jo Įstatymo? Ar ne Bažnyčia turėtų priminti visiems „apie Dievo Karalystę, apie Dievo Įstatymą ir teisingumą“ (1934 m. Barmeno teologinė deklaracija, 5) bei pilietinę valdžią, kaip „Dievo tarnaitę“ (Rom 13,4) ir Jam atskaitinga esančią?
„Kai užgriūva negandos, ateina ne tik mokslo, traukiančio pasaulį iš eilinės subinės, laikas, bet ir pranašų laikas…“, mano J. Žilinskas. Taip, ateina, bet ne vien tik netikrų pranašų, o ir tikrų. Tik kas iš tų tikrųjų, jeigu jie neranda drąsos prabilti?
