O Radix Jesse, qui stas in signum populorum, super quem continebunt reges os suum, quem Gentes deprecabuntur: veni ad liberandum nos, jam noli tardare.
„O Jesės atžala, padaryta ženklu tautoms, dėl tavęs karaliai stovės netekę žado ir tavimi vilsis pagonys! Ateik mūsų išlaisvinti, nebeužtruk.“
Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. (Iz 11,1)
Tą dieną Išajo šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys, nes jos buveinė bus šlovinga. Tą dieną Viešpats vėl išties ranką atsiimti savo tautos likučio, išlikusio nuo Asirijos ir Egipto, Patro, Kušo, Etiopijos, Elamo, Šinaro, Hamato ir jūros salų. Jis duos ženklą tautoms, surinks Izraelio tremtinius. Judo išblaškytuosius sutelks iš keturių pasaulio šalių. (Iz 11,10-12)
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. (Jn 3,16-17)
Jesės šaknis, regima pranašo Izaijo regėjime, yra pažadas, kad Dievo išgelbėjimas kyla ne iš galios, bet iš ištikimybės. Tai tyliai auganti atžala, kuri tampa ženklu visoms tautoms. Evangelija atskleidžia šio pažado pilnatvę: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atsiuntė savo Sūnų ne teisti, bet gelbėti. Advente Bažnyčia meldžiasi, kad ši šaknis vėl išaugtų mūsų istorijoje – suburtų išsklaidytus, atgaivintų viltį ir neatidėliodama atneštų išlaisvinimą.
