Karas Ukrainoje verčia visus pažvelgti iš naujo be „rožinių akinių“ į tai, kas vyksta. Tokie akiniai karo sąlygomis yra pavojingi, todėl geriau truputį pervertinti pavojus, nei juos nepakankamai įvertinti.
Matome, kaip daug kam Vakaruose žlugo „gerosios Rusijos“ mitas, o pas mus net ir tie, kurie anksčiau su sovietiniu komjaunuolišku uolumu garbino Vakarų lyderius, (kaip savu laiku kai kas garbino Maskvą), o V. Zelenskį laikė kone prorusišku, dabar negaili kritikos neryžtingiems NATO ir ES lyderiams, pavyzdžiu jiems pateikdami tą patį V. Zelenskį.
Ukraina laikosi, nepaisant to, kad pastoviai girdi ES lyderių, daugiausia iš lyderystės stokos, susigalvotus argumentus, esą Ukrainai negalima užtikrinti oro saugumo. Net lėktuvų nesugeba perduoti. Putinas pagąsdino karu su NATO ir jie išsigando, o jeigu jis pagąsdins kitais klausimais, irgi atsitrauksime?
Nesu už dirbtinę bravūrą saugumo srityje, bet bailumo politika tik skatina agresorių.
Matome, kad gerovė atėmė didžiuliai daliai senstančių, tiksliau pamažu mirštančių, Vakarų norą ką nors daryti, o LGBT ideologija visiškai pakirto vertybes ir susuko galvas. Suprantama, nesinori „nulipti nuo šilto pečiaus“ ir aktyviai padėti ukrainiečiams.
Aiškiai matome, kad senosios ES Vakarų valstybės nebeturi Vinstono Čerčilio lygio lyderių, atrodo, kad nėra Ronaldo Reigano ar Džono Kenedžio lygio lyderių ir JAV.
Buvusias aiškias krikščioniškas vertybes pakeitė švedų grupės ABBA dainelė „pinigai, pinigai, pinigai“. Todėl ir kovojama su V. Putinu ekonominėmis sankcijomis. Manoma, kad tai sustabdys jo norą atkurti Didžiąją Rusiją, kurios nori ir dauguma Rusijos žmonių. Jis tą daro nesiskaitydamas su priemonėmis, ir jį dabar stabdo tik ukrainiečių pasiaukojimas, o tai yra daug svarbiau nei pinigai.
Na ir pinigai remiant Ukrainą yra iš esmės simboliniai. Vien tik už naftą per dieną ES V. Putinui sumoka virš milijardo eurų. Taigi per dvidešimt karo dienų sumokėta daugiau nei dvidešimt milijardų eurų.
O kiek finansiškai paremta Ukraina? Gal kiek daugiau, nei V. Putinas gavo už naftą per dvi dienas… Norėtųsi, bet sunku tikėtis, kad greitai iš esmės pasikeistų šalių mąstymas.
Matome, kad ES „leftistinių“ komisarų kritikuojama Vidurio Europa, Baltijos valstybės ir iš ES pasitraukusi Didžioji Britanija turi žymiai daugiau gyvybinės energijos.
Neabejotinai, nugalėjusi Rusiją, Ukraina gali tapti kone pagrindiniu žmogiškos energijos šaltiniu europiečiams. Taigi, vieni supranta, kad reikia veikti aktyviai, kiti – iš esmės imituoja aktyvumą, lyderiams „pakedenant plunksnas“ prieš rinkėjus.
Teisybės dėlei, ir pas mus taip būna: vietoje praktinių darbų rodant patriotizmą koncertų metu, ar valstybės vadovams demonstratyviai tampant Šaulių sąjungos nariais, žinant, kad karo atveju praktiškai ši sąjunga turės papildomo užsiėmimo juos saugoti.
Visa tai matant nenoromis peršasi mintis, kad reikia telktis tiems, kurie nori gintis, ir mažiau kreipti dėmesio į nenulipančius „nuo šilto pečiaus“.
Ukrainiečiai žino ko nori, o ar žino ko nori laikantieji save ES lyderiais?
Kaip galima ką nors pasiekti kare, jeigu nežinai ko sieki. Ukrainiečiai žino ko nori, o ar žino ko nori laikantieji save ES lyderiais? Sustabdyti karą? Gerai, o kas vėliau? Kaip jį sustabdyti? Patiems betarpiškai padedant ar „išmintingai“ laukiant, kol ukrainiečiai tai padarys patys.
Kažkaip nematyti didesnio ir vieningo supratimo – net ir tokio, praktiškai mažai kainuojančio, žingsnio kaip ES kandidato statusas negalime suteikti. Gaila, bet atrodo, kad ES gali likti tik bendros „ekonominės naudos“ siekiančiu susivienijimu.
Didelis iššūkis yra NATO. Akivaizdu, kad jis turi būti efektyvesnis ir žymiai ryžtingesnis, kaip buvo Šaltojo karo metu. Įkyrus kartojimas, kad jis su Rusija nekariaus, rodo, kad dar nėra aiškaus supratimo, ką daryti.
Neužmirškime, kad į tai, kas vyksta Europoje, yra įsitraukusios tik Vakarų valstybės. Didžiosios valstybės, tokios kaip Kinija ir Indija, tik atidžiai stebi (t. y. balsavo prieš ar susilaikė dėl Rusijos pasmerkimo JT). Tokių stebinčių yra apie pusė pasaulio gyventojų, o formaliai Rusiją smerkiančių yra dar daugiau.
Šių šalių žmonės yra jaunesni ir gyvybingesni nei vakariečiai. Ekonominis potencialas yra labai svarbu, bet galų gale lemia akis į akį kovojantys žmonės, jų motyvacija ir gyvybinis potencialas. Apie tai dažnai bijoma diskutuoti, nes tiesa mums gali nepatikti.
Taigi, vidutinis ES pilietis 2020 metais buvo 44 metų (dabar dar vyresnis), kai tuo tarpu vidutinis pasaulio gyventojas yra 31 metų, ukrainietis – 41, rusas – 40, kinas ar amerikietis – 38, indas – 29.
Vakarų Europa išsekino save griaudama šeimą ir žmogaus prigimtį pseudomokslinėmis ideologijomis. Daugelis dar tiki, kad Vakarai yra visas pasaulis, realybėje čia yra tik nedidelė jo dalis. Visa tai akylai stebi didžioji dalis pasaulio ir, jeigu apsileisime, jie imsis kurti savas ekonominio bendradarbiavimo ir saugumo sistemas.
Tikiu, kad Rusija iš esmės praloš Ukrainoje. Tačiau naivu būtų per daug tikėtis, kad ji artimiausiu laiku pasikeis, arba rusai nustos palaikyti savo šalies valdžią. Ginti savo, nors ir blogą carą, visada buvo daugumos jų kraujyje. Jie prie „šiltos vakarietiškos krosnies“ nesišildė, todėl sankcijoms yra mažai jautrūs, be to jie gyvena milžiniškoje šalyje. Tiesa, jie irgi „sensta“ ir tampa mažiau energingi.
Taigi, ateina didelių iššūkių laikai. Nėra laiko užsiiminėti kvailomis šeimą ir žmogiškąją prigimtį griaunančiomis „Stambulo konvencijomis“, kuriomis vis dar nori žaisti valdantieji.
Nėra laiko užsiiminėti kvailomis šeimą ir žmogiškąją prigimtį griaunančiomis „Stambulo konvencijomis“, kuriomis vis dar nori žaisti valdantieji.
Pabaigai, kad būtų aiškiau, atsakykime atvirai sau į šiuos klausimus:
Kas yra pranašesnis karo sąlygomis – jaunas ar senesnis žmogus?
Kas labiau nori gintis nuo agresoriaus – turintis šeimą ar be jos?
Kas labiau motyvuotas gintis – mylintis tėvynę, taip vadinamas nacionalistas, ar liberalus kosmopolitas?
Ar dvejonės dėl savo „socialinės lyties“ nesutrukdys vyrui atlikti savo pareigą ginti šeimą ir tėvynę.
Taigi, kaip atrodo tokių „konvencijų“ ir partnerysčių brukimas karo sąlygomis?
