Tiesos klausimas veikiausiai yra esminis, norint charakterizuoti bet kokį reiškinį – politiką, visuomenės gyvenimą, žmogaus būklę. Nes tiesa yra minties atitikimas tikrovei, – tai bendriausias tiesos apibrėžimas. Kitaip tariant, tiesa yra mąstymo atitikimas tam, kaip dalykai yra. Jeigu mūsų mąstymas atspindi tikrovę, mes darome teisingus ir veiksmingus praktinius sprendimus.
Šitas modelis akivaizdžiai veikia fizinėje tikrovėje. Medikas skiria tinkamą gydymą, jeigu suformuluoja teisingą – ligonio būklę atitinkančią – diagnozę, kitaip tariant, jeigu jis mąsto tiesą, t.y. kokia fizinė tikrovė yra.
Bet šitas modelis veikia ir kalbant apie psichinę-dvasinę ir net socialinę tikrovę, – taip mus moko Vakarų kultūros tradicija. Norint priimti teisingus praktinius sprendimus, pirmiausia reikia diagnozuoti, kaip dalykai yra, kitaip tariant, pažinti tiesą. Jeigu to nėra, sprendimai veikiausiai bus klaidingi.
Žinoma, kyla klausimas – kokia yra ta psichinė-dvasinė ir socialinė tikrovė? Na, faktai – taip, patirtys – taip. Bet dalis šios tikrovės nėra akivaizdi ir nuo žmogaus daugiau mažiau yra paslėpta, todėl tai, ką mes toliau darome, yra faktų ir patirčių interpretacija. Mes interpretuojam, ką patiriam, ką matom, ką girdim, nes mūsų pažinimas yra dalinis. Interpretuojame laisvai.
Ir būtent čia yra silpnoji vieta, į kurią galima badyti pirštu ir sakyti – štai! Kadangi psichinės-dvasinės ir net socialinės tikrovės mes negalime pilnai pažinti, todėl kiek žmonių, tiek ir interpretacijų. Kiekvienas turi savo interpretaciją, vadinasi, – savo tiesą. Prisimenant Antikos sofistą Protagorą, žmogus yra visų daiktų matas. Taigi, visiems vienodai galiojančios tiesos nėra. Ir jeigu mums reikia kažkaip sutarti, tiesą galima pakeisti daugumos sprendimu.
Bet grįžkime prie pradinio klausimo: kaip gali priimti teisingus sprendimus, jeigu nežinai dalykų padėties? Ar daugumos sprendimas leidžia tai padaryti? Dar Antikoje buvo suformuluota taikli sentencija, kad tiesa beveik niekada nėra daugumos pusėje.
Situacija tikrai problemiška. Ir ne mes pirmieji, kurie su ja susiduriam. Norint tvarkyti valstybės gyvenimą, būti politiku, norint tinkamai dalyvauti visuomenės gyvenime, tinkamai tvarkyti savo paties gyvenimą, reikia žinoti tikrą dalykų padėtį, reikia tiesos. Be jos tarsi užsimerkus vairuoti automobilį. Aišku, yra tikimybė, kad važiuosi tinkamai, bet ypatingai maža.
Dar Antikoje buvo suformuluota taikli sentencija, kad tiesa beveik niekada nėra daugumos pusėje.
Taigi, jautriausias momentas yra tai, kad tikrovė kaip visuma žmogui aiškiai – kaip faktai ir patirtys – nėra duota. Tuomet kaip pažinti tiesą, kad galėtum priimti tinkamus praktinius sprendimus?
Vakarų kultūros istorija mums duoda atsakymą, kuris, deja, yra primirštas.
Nuo Antikos laikų, nuo Platono Akademijos, stoikų mokyklos, vėliau krikščioniškajame mokyme savaime suprantamu dalyku buvo laikoma tai, kad žmonės skirtingai „mato“ tikrovę dėl to, kad jų „akis“ yra daugiau arba mažiau tamsi („akis“ ir „matymas“ yra žmogaus pažintinės galios metaforos). Užtemusi akis mato lyg pro matinį stiklą, o šviesiai akiai tikrovė išryškėja.
Kas daro žmogaus „akį“ šviesią? Jo vidinis tyrumas. Doras, tiesus, nuo suktumo, godumo ir gašlumo laisvas žmogus mato tikrovę ryškiau. Romos teisėje buvo vadinamasis arbitro institutas. Arbiter yra bonus virus, doras vyras, žmogus, kuris dėl savo gyvenimo būdo ir vidinių charakteristikų turėjo bendruomenės pasitikėjimą. Tokį žmogų teismas kviesdavosi į pagalbą esant neordinarinėms situacijoms, kai teismo sprendimas negalėjo būti tiesiog dedukuotas remiantis įstatymu ir situacijos pažinimu.
Taigi, žmonės skirtingai mato tikrovę, nes jų tyrumo laipsnis skirtingas. Tą esame patyrę patys. Formuluojame skirtingas „tiesas“, kai esame supykę arba ramūs. Bet vidinį tyrumą nusako ne laikina būklė ar prastas nusiteikimas. Pirmiausia čia eina kalba apie vidines nuostatas – dorybes (arba jų nebuvimą), kurių sistemą apibūdina vadinamosios keturios kardinalios dorybės – protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas – ir kurios gali suteikti žmogui ryškesnio tikrovės matymo režimą.
Ant šio dar Antikinės kultūros sudėto pamato krikščionybė statydina ne tik savo moralės filosofiją, bet ir gnoseologiją, teologines dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę – traktuodama kaip žmogaus vidines būsenas, dėl kurių jis gali ryškiausiai matyti, kokia tikrovė iš tiesų yra. Ypač dėl teologinės meilės dorybės. IX a. krikščionis Paschasijus Radbertas rašo: „Kur yra meilė, ten atsiveria akis“.
Taigi, tikrovę galima pažinti. Ne pilnai, bet gerokai tobuliau negu leidžia nieko iš savęs nereikalaujantis žmogaus buvimas. Ir prie tiesos – objektyvios tikrovės tiesos – galima priartėti. Todėl įmanoma priimti teisingesnius praktinius sprendimus ir turėti teisingesnį požiūrį. Ir žmonių požiūriai nėra to paties vertingumo.
Bet mes gyvename kultūroje – pavadinsiu ją keista, – kurioje tai, ką dabar pasakiau, gali būti laikoma neapykantos kalba, nors visa tai galima patikrinti, pačiam reflektuojant savo vidinį gyvenimą. Mūsų kultūra yra keista visų pirma ir labiausiai dėl to, kad iš jos išstumta tiesa kaip vertybė. Vertybių yra daug ir įvairių, bet objektyvi tiesa nėra pripažįstama, nes ji esą neegzistuoja.
Mano galva, iš to plaukia daug visuomenės ir žmogaus dvasinių ligų. Pamėginsiu čia išskirti tris.
Emotyvizmas
Pirmoji tiesos išstūmimo pasekmė yra vadinamasis emotyvizmas – vienas svarbiausių šiandieninę visuomenę charakterizuojančių bruožų. Emotyvizmo esmė yra moralės ir vertinamųjų teiginių redukavimas į asmeninę preferenciją. Tai reiškia, kad sakydamas „tai yra teisinga“ arba „tai yra gera“ žmogus pasako tik tai, kad jam tai patinka. Ir atvirkščiai: teiginiai „tai neteisinga“, „tai yra blogai“ reiškia tik tai, kad jam tai nepatinka. Moraliniai ir vertybiniai teiginiai išreiškia tik subjektyvius jausmus, ir čia nėra jokių objektyvių vertinimų.
Tiesa, be faktų ir patirčių šiandieninis žmogus palieka sau dar vieną tikrovės pažinimo prieigą – racionalią argumentaciją. Ir jeigu jam kalbame apie objektyvius vertinimus, jis sako, kad jų neįmanoma racionaliai pagrįsti, vadinasi, jų nėra.
Išties objektyvius tikrovės principus ir moralės normas racionaliai pagrįsti yra labai sudėtinga. Tačiau dalykas tas, kad pajėgumas racionaliai svarstyti nesiekia to tikrovės lygmens, kuriame ir vyksta tikrasis mūsų gyvenimo spektaklis. Instrumentinio racionalumo, arba argumentacija ir svarstymu grįsto racionalumo, objektyvioms tiesoms pamatyti nepakanka.
Mūsų kultūra yra keista visų pirma ir labiausiai dėl to, kad iš jos išstumta tiesa kaip vertybė.
Tomas Akvinietis pristato trijų žmogaus pažinimo pakopų struktūrą: žemiausia yra juslinio pažinimo pakopa, vidurinioji – racionalaus pažinimo pakopa, kuri svarsto, analizuoja, samprotauja, daro išvadas, ir aukščiausia – dvasinio pažinimo pakopa, kurioje žmogui atsiveria dvasinės tikrovės dėsniai. Žemesnis lygmuo negali suvokti to, kas vyksta aukštesniąjame. Todėl juslinis lygmuo nepajėgus reflektuoti racionalių procesų, o instrumentinis racionalumas dvasiniame lygmenyje yra aklas. Todėl jis ir nepasiekia objektyvių tiesų.
Tačiau emotyvistinis „aš“ mano, kad jeigu objektyvių tiesų neįmanoma pagrįsti racionaliai, vadinasi, jų nėra. Šio „aš“ pasirinkimai neturi kitų kriterijų, išskyrus jo paties subjektyvumą. Jo preferencijos nėra subordinuotos jokiems aukštesniems kriterijams, tiesoms ar vertybėms. Emotyvistinis „aš“ yra pats sau suverenas. Jis tiesiog renkasi – tarp partijų, klasių, idealų etc.
Akivaizdu, kad jeigu žmogus vadovaujasi tik pats savimi, jo pasirinkimus gali valdyti emocijos, aistros, instinktai, galiausiai propaganda ir įvairūs informaciniai masalai. Jeigu yra tik subjektyvios preferencijos, įsitvirtina tas požiūris, kuris sugeba primesti savo dominavimą.
Kompartmentalizacija
Kita tiesos išstūmimo pasekmė, kuri ištinka visuomenę, yra vadinamoji kompartmentalizacija. Tai filosofo Alasdairo MacIntyre‘o įvestas terminas. Kompartmentalizacija yra būvis, kai žmogus praranda savo asmens ir visos tikrovės vientisumo perspektyvą. Mat jeigu nėra objektyvios tiesos ir žmogaus buvimas šiame pasaulyje neturi galutinio formuojančio tikslo ir aiškių gyvenimo orientyrų, jo gyvenimas gal tapti padalintas į atskirus segmentus, kur kiekvienas segmentas turi savo normas ir savo elgesio būdus.
Žmogus veikia skirtingose sferose, ir kiekviena iš jų jam kelia skirtingus reikalavimus. Vienos srities reikalavimai dažnai prieštarauja kitos srities reikalavimams, jų vienybę sunku pasiekti, ir žmogus išgyvena gausybę prieštaravimų. Kai jis visai „išsiderina“, tampa svarbus terapeutas, arba psichologas, kuris parengia žmogų toliau funkcionuoti.
Svarbiausia yra tai, kad dėl kompartmentalizacijos žmogus nebegali žvelgti į savo gyvenimą kaip į visumą. Ir jam tampa sunku kelti klausimą apie prasmingą gyvenimą – kas iš tiesų yra gėris jam ir kas yra gėris benduomenei, kuriai jis priklauso?
Kraštutinis individualizmas
Galiausiai trečioji tiesos išstūmimo pasekmė yra kraštutinis individualizmas.
Mat be tiesos pažinimo siekio žmogus nepajėgus išlaikyti jo prigimčiai svarbaus balanso režimo. Kaip moko ilgaamžė Vakarų minties tradicija, jis yra būtybė, pašaukta išgyventi kūrybinę įtampą. Kitaip tariant, jis turi išlaikyti tam tikrą vidurio kelią tarp skirtingų savo prigimties dėmenų – racionalumo ir iracionalumo, kūniškumo ir dvasingumo, o taip pat individualumo ir priklausymo visumai. Ir kai žmogus nuslysta į kurį nors kraštutinumą, jis pakliūva į klaidą ir gali patirti skaudžias pasekmes.
Individualizmas yra didelė vertybė, turinti biblines šaknis. Kita vertus, istoriškai žvelgiant jį galima laikyti pergale, turint galvoje išsivadavimą iš absoliutaus kolektyvizmo, ydingų hierarchijų arba manipuliacinių „socialinės inžinerijos“ praktikų. Tačiau kai žmogus akcentuoja tik savo individualumą ir ima ignoruoti bendruomeninę savosios prigimties dimensiją, iškyla problemų. Ir šiandien jas matome. Kai žmogus postuluoja ontologinę savo nepriklausomybę nuo visumos ir laiko save autonomiška, autokratine instancija, jis neišgyvena atsakomybės ir rūpesčio dėl bendrojo gėrio, nenori spręsti viešųjų reikalų, o svarbiausiu rūpimu klausimu jam tampa savo paties asmeninė gerovė.
Trumpai tariant, kraštutinis individualizmas gimdo savanaudiškumą ir abejingumą kitam. Dėl to „daugelis žmonių, – rašo Jonas Paulius II, – net ir tada, kai būtinų materialinių gėrybių jiems netrūksta, jaučiasi vieniši, palikti vieni sau.“ (Šv. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Europa, pasauliečiams apie Jėzų Kristų, gyvenantį savo Bažnyčioje, – Europos vilties versmę. 2003 m. liepos 28 d.) Ir tai gana dramatiškas reiškinys, nes kalbant apie Lietuvą, iš kasmet pas mus nusižudžiusių apie 700 žmonių daugiausia yra vyresnio amžiaus žmonės, nuo 70 metų. O didžiausią jų dalį sudaro tie, kuriems virš 80 metų.
Baigiant šią trumputę analizę, norėtųsi priminti savo bendrapiliečiams laiko išbandymą atlaikiusią išeitį – šioms ir kitoms visuomenės ligoms, manau, geriausias vaistas yra dorybių etikos grąžinimas į asmeninį ir visuomenės gyvenimą.
