Pranešimas, skirtas Maldos skydo akcijai už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą, 2025 m. gruodžio 5 d.
Įvadas. Mėginimas diagnozuoti situaciją
Kaip Jūs manote, kokia šiandien yra mūsų – Lietuvos katalikų – Bažnyčia, kokia šiandien yra jos situacija? Kaip Jūs galėtumėte apibūdinti, kokia mūsų Bažnyčia dabar yra? Kaip Jūs ją išgyvenate?
Klausiau apie tai viso būrio savo draugų katalikų. Kai kurie mūsų Bažnyčios situaciją vertina labai pozityviai ir džiaugiasi, kaip ji priartėjo prie žmogaus, pavyzdžiui, per pastaruosius penkiolika-dvidešimt metų. Lietuvoje yra gausių, gyvų bendruomenių, kurios siekia Kristaus mokinystės idealo. Ir apskritai Bažnyčios situacija Lietuvoje, pasak jų, lyginant su tuo, kas vyksta kitose Vakarų pasaulio valstybėse, yra pakankamai gera.
Tačiau dauguma kalbintų išsakė susirūpinimą ir net skausmą dėl įvairių mūsų Bažnyčią ištinkančių iššūkių. Kokius iššūkius jie nurodė?
Visą paletę. Kad kai kur Bažnyčia yra institucija, administruojanti sakramentus, ir visai nesirūpina telkti tikrą krikščionių bendruomenę, grįstą gyvu tikėjimu ir brolišku bei seserišku santykiu, kad Evangelizacijoje ima dominuoti vadinamasis „renginizmas“, kai žmonių atsivertimas siejamas su geros kokybės renginio organizavimu. Kiti minėjo, kad Bažnyčia kenčia dėl jos narių susipriešinimo, ypač dėl klausimų, susijusių su lytiškumu ir šeimos samprata.
Tačiau dauguma nurodė silpno tikėjimo problemą, kai nepasitikima Dievu, netikima, kad Jis tave myli, kad žmonės patys nejaučia didelės meilės Dievui, kad Jis nėra pirmas jų gyvenime. Išgirdau tokius svarstymus: kai Dievas nebelaikomas autoritetu, Bažnyčia supasaulėja ir ima pataikauti pasaulio tvarkai. Būdami silpno tikėjimo katalikai neturi tvirto krikščioniško stuburo ir negali atsilaikyti prieš pasaulio vertybių įtaką ir nors vadina save katalikais, dažnai vadovaujasi ne Biblijos, o pasaulio normomis. Todėl Bažnyčioje reiškiasi pasauliui būdingas individualizmas ir egoistiniai polinkiai.
Taip kalbėjo mano draugai. O aš pati galvojau apie krikščionių šaltumą, visai nederantį su Jėzaus žodžiais Jono evangelijoje: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).
Apibendrinant šį visai buitinį tyrimą, atrodo, kad bent jau mano draugų ratas Bažnyčios stiprybę ir iššūkius sieja su tikėjimo ir bendruomeniškumo klausimais. Jeigu jiems skauda, tai skauda dėl gyvo tikėjimo ir krikščionių bendruomeniškumo stokos, jei džiaugiasi, džiaugiasi, kai tikėjimas gyvas ir gimdo troškimą pažinti Dievą ir Jam tarnauti, kai širdys dega siekti šventumo, kai kitas žmogus priimamas kaip brolis ir sesuo ir bendruomenė yra grįsta tikros meilės ryšiu. Tokia bendruomenė esant reikalui suteikia jėgų pasipriešinti blogiui. Ir būdama tokia ji yra labai patraukli jaunam žmogui.
Apie tikėjimą ir bendruomenę ir norėčiau pakalbėti.
Krikščioniškojo gyvenimo principų link
Logiška, kad jeigu krikščionys visa širdimi tikėtų Dievą ir išpažintų Jėzų Kristų kaip savo gyvenimo Viešpatį, viskas būtų kitaip. Tačiau juk tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu mes patys sau negalime suteikti. Galime jo norėti, ieškoti, bet jis yra Dievo dovana. Kaip ir viltis, kaip ir meilė – evangelinė broliška meilė, reikalinga bendruomenei kurti. Prigimtinėmis galiomis jos nepasiekiamos. Todėl lyg ir nelabai gali kaltinti žmones už tai, kad jie netiki ar turi silpną tikėjimą, kad stokoja meilės vienas kitam ir yra pernelyg susitelkę į save.
Tačiau Bažnyčios tradicija mums siūlo pagalbą. Labai seniai, dar ankstyvojoje Bažnyčioje buvo suformuluotas principas, įgavęs tokį lotyniškos formulės pavidalą: Gratia supponit naturam. Tai reiškia – „Malonės pagrindas yra prigimtis“. Kitaip tariant, Dievo malonė randa prieglobstį tam pasirengusioje žmogaus prigimtyje ir ji nepasitraukia tol, kol prigimtis malonę atitinka. Ir kuo labiau ta prigimtis malonę atitinka, tuo gausiau Dievo dovanos joje įsikuria.
Ką reiškia pasakymas „prigimtis malonę atitinka“ ir ką reiškia paruošti malonei prigimtį?
Pavyzdžiui, viltis yra Dievo malonės dovana. Bet jai reikia paruošti prigimtį perkeičiant ją dviem dalykais – didžiadvasiškumu ir nuolankumu. Tai – mokymas iš mūsų Bažnyčios lobyno. Didžiadvasiškumas iš esmės yra žmogaus dvasios veržimasis į tai, kas didinga, kas kilnu, tai leidimas sau ir drąsinimas savęs tarsi ereliui kelti žvilgsnį aukštyn ir siekti didžių dalykų. Nuolankumas nėra kokia nors išorinė laikysena. Tai – teisingas vidinis žmogaus sprendimas apie tai, kas jis yra Dievo atžvilgiu. Tai – suvokimas ir pripažinimas, kad esi kūrinys ir kad tarp tavęs ir Kūrėjo yra neišmatuojamas nuotolis.
Didžiadvasiškumas ir nuolankumas būtinai turi veikti kartu, nes dėl didžiadvasiškumo žmogus gali nulinguoti į lankas, siekiai, lūkesčiai gali būti visiškai nepamatuoti, todėl nuolankumas yra tarsi krantai, kurie apriboja kunkuliuojančią jo jėgą. Taigi, didžiadvasiškumas ir nuolankumas yra dvi prigimtinės dorybės. Jos priklauso nuo paties žmogaus pasirinkimo. Ir jeigu žmogus jas turi, jis yra pasirengęs priimti antgamtinę viltį. Bet jeigu žmogus nėra didžiadvasis ir nėra nuolankus, viltis neturi kur įsikurti.
Taigi, Dievo malonė veikia visiškai laisvai, bet jos veikimas priklauso ir nuo žmogaus – nuo to, ką jis daro su savo prigimtimi. Ir mes galime paruošti savo prigimtį malonei, tikėjimo bei meilės malonei. Tai – mūsų pajėgoms ir mūsų valioje.
Mūsų Bažnyčios minties tradicija yra lobių skrynia. Čia yra labai gerų dalykų. Bet tai, ką noriu dabar parodyti, nėra tik vienas iš daugelio brangių dalykų. Galima sakyti, kad tai yra esmingas krikščionio gyvenimo įrankis. Žinoma keista, kad tenka nuo jo nubraukti dulkes.
Taigi, kokiu būdu mes galime parengti savo prigimtį tikėjimo ir meilės malonei?
Vakarų metafizinio ir moralinio gyvenimo karkasas
Pažvelkime į mūsų prigimties sąrangą. Pradėkime nuo to, kad kiekvienas žmogus siekia daryti gera ir daro gera, tiesa, taip, kaip jis tą gėrį supranta. Žinoma, tai, ką jis daro, ne visuomet yra tikrasis gėris. Jo gėris gali būti tariamas, ir jo siekdamas žmogus gali sugriauti savo gyvenimą. Bet iš esmės žmogus gyvendamas nieko kito nedaro, o tik siekia gėrio – taip, kaip jį supranta.
Norint, kad mūsų prigimtyje įsikurtų tikėjimo ir meilės dorybės, mums reikia siekti tikrojo gėrio. Ar gali caritas meilė ateiti į širdį, kuri nekenčia kito žmogaus, nuolat apkalba, niurna ar net šmeižia? Žinoma, ne.
Dėl tokio pobūdžio dalykų lyg ir aišku. Bet kartais iš pažiūros geri veiksmai gali griauti žmogų. Pavyzdžiui, šiandien populiari tolerancijos, arba pakantumo, nuostata. Ji iš tiesų yra teisinga, bet nuolat raginamas būti pakantus kitam ir kitaip manančiam tu pamažu suvoki, kad privalai atsisakyti tiesos, kurią išpažįsti. Atsiranda tam tikras režimas, kai tiesa pati savaime tampa pavojinga, nes ji nesiderina su tolerancijos principu. Ji iš esmės netolerantiška. Tarsi tiesa ir tolerancija viena kitai prieštarautų. Bet jos neprieštarauja. Tolerancija šaknijasi pačioje tiesos prigimtyje. Popiežius Benediktas XVI rašo: „[A]utentiška atsvara bet kuriai netolerancijos formai yra nukryžiuotasis Jėzus Kristus“ (Kas yra Krikščionybė? P. 44).
Taigi, kaip atlikti iš tiesų gerus veiksmus? Ką daryti, kad mūsų daromas gėris būtų tikras?
Vakarų kultūroje buvo įsitvirtinęs tam tikras metafizinis modelis, padedantis žmogui tinkamai įgyvendinti prigimtinį gėrio siekį. Šį modelį sudaro trys idėjos, vadinamosios transcendentalijos – būtis, tiesa ir gėris. Pagal šį modelį, gėris visiškai priklauso nuo tiesos, o tiesa, nuo būties, kitaip tariant, nuo tikrovės, kokia ji iš tiesų yra. Vadinasi, norėdami daryti tai, kas iš tikro gera, mes turime laikytis tiesos, kuri būtinai turi atitikti būtį, t. y. tikrovę, kokia ji yra. Jeigu tiesa tikrovės neatitinka, bet yra išgalvota ar iškreipta, tai, kas pagal ją bus daroma, nebus tikrasis gėris ir galiausiai griaus žmogų.
Ši įžvalga nėra tik senovės filosofinių mokyklų išmonė. Ją grindžia pati Šventojo Rašto šerdis. Metafizinių idėjų – būties, tiesos ir gėrio – santykis yra kildinamas iš Šventojo Rašto, iš Švenčiausios Trejybės asmenų santykio: kaip Sūnus, dieviškasis Logos, žvelgia į Tėvą, paklūsta Jam ir vykdo Jo valią, taip ir tiesa yra visiškai subordinuota būčiai ir kalba tik apie ją. Kaip Šventoji Dvasia veikia įgyvendindama Tėvo ir Sūnaus valią – guosdama, patardama, mokydama ar įkvėpdama – taip gėrio idėja visiškai priklauso nuo tiesos ir būties idėjų. Kita vertus, juk Tėvas yra Būties Davėjas, Sūnus yra dieviškasis Žodis, kuriame yra visų kūrinių pirmavaizdžiai, taigi, Jame yra visų kūrinių tiesa, kitaip tariant, Jame slypi tai, kokie pagal Dievo sumanymą jie turėtų būti. Šventoji Dvasia yra Gėrio įgyvendintoja pasaulyje. Be jos negalimas joks iš tiesų geras veiksmas.
Taigi, Vakarų metafizikos pamatuose slypi pati dieviškųjų Asmenų Trejybės tikrovė.
Kaip visa tai siejasi su žmogumi?
Žmogus gali atlikti iš tiesų gerus veiksmus, kurie jo negriautų ir leistų pilnai įgyvendinti savo prigimtį tada, kai jo protas yra išbaigiamas tiesa, kai jis įgyja vadinamąją protingumo (gr. phronesis, lot. prudentia) dorybę.
Šią neįprastą formuluotę reikia paaiškinti. Pirmiausia, protas ir protingumas nėra tas pats. Tai yra gana aišku. Protas, kurį gimdamas turi žmogus, vis dėlto nėra pakankamas geriausiu būdu nugyventi savo gyvenimą. Todėl žmonės ugdomi vaikystėje šeimos narių, po to mokyklose, be to, jie išgyvena įvairias patirtis ir taip gauna daug žinių apie tikrovę. Bet aiškiai nepakankamai, antraip neturėtume tiek nenusisekusių gyvenimų. O kartais net ypatingai ištobulinę protą ir turintys labai daug patirties žmonės sugriauna savo, o neretai ir kitų gyvenimus.
Bažnyčios tradicija moko, kad protą reikia ugdyti siekiant įgyti protingumo dorybę, ir tai yra kažkas kita negu mokyklų ir universitetų programos ar įvairios gyvenimo patirtys.
Kas yra protingumo dorybė ir kaip ji ugdoma?
Bažnyčios minties lobyne tam skirti didžiuliai tekstai, ir trumpas pristatymas tikrai to neatskleis. Vis dėlto šiek tiek tą lobių skrynią praverkime.
Protingumo dorybė – kaip tiesos pažinimu išbaigtas protas – turi tarsi du veidus. Vienu veidu ji atsigręžusi į tikrovę, kurią siekia pažinti, kitu veidu ji žvelgia į tai, ką čia reikia veikti. Remdamasis tuo, ką mato stebėdamas tikrovę, protingumas svarsto, priima sprendimus ir nukreipia juos į veiklą.
Tikrovė yra žmogaus veikimo pagrindas. Protingumas nieko neišgalvoja, nieko neprideda ir neiškreipia pagal žmogaus įgeidžius ar aistras, – todėl jis ir yra protingumas. Jis tik žiūri į tai, kaip iš tiesų yra, ir tada kuria sprendimą, ką ir kaip veikti tikrovėje.
Konkreti situacija ir bendrybės
O tikrovė yra dvejopa. Ją sudaro dvi sritys. Pirmoji – tai konkrečios situacijos, kuriose žmogus nuolat buvoja – faktai, patirtys, veiklos, susitikimai, bendrystės ir t. t. – iš esmės tai, ką mes labiausiai linkę laikyti savo tikrove. Bet yra ir kita tikrovė, ne mažiau svarbi – tai vadinamieji bendrieji principai.
Kas tai? Bendrieji principai – tai Apreiškimo tiesos, Dekalogas, tai , kas vadinama prigimtiniu įstatymu, kuris įrašytas žmogaus prigimtyje ir kurį skaitydamas žmogus gali daug išmokti, pavyzdžiui, kad jis yra kūrinys, visiškai priklausomas nuo savo Kūrėjo. Bendrasis yra ir principas – gėrio siek, blogio venk. Taip pat principas, kad žmogus niekada negali būti laikomas tik priemone, nes jis yra tikslas pats savaime ir pan.
Bendrųjų principų tikrovė ne mažiau svarbi negu konkreti situacija ir mūsų patirtys, ir tinkamam žmogaus veikimui reikia atsižvelgti į abi. Jeigu remiamasi tik viena, gero sprendimo nebus.
Pavyzdžiui, patys katalikai neretai ima kalbėti: pažįstu homoseksualius žmones, jie puikūs mano draugai, jie myli ir gerbia vienas kitą netgi labiau negu kai kurie santuokoje gyvenantys vyrai ir moterys; ir aš juos suprantu: mes džiaugiamės šeima, kodėl neleisti šita gėrybe džiaugtis ir jiems, kodėl mes priešinamės, kad jie būtų šeima? Ir kodėl tokioje sveikoje emociniu požiūriu aplinkoje negalėtų augti vaikai?
Iš ko kyla tokios mintys? Iš gražaus dėmesingumo konkrečiai situacijai ir sykiu, deja, bendrųjų principų ignoravimo. O to neturėtų būti. Popiežiaus Benedikto XVI knygoje „Kas yra krikščionybė?“ skaitome: „Dekalogas yra biblinio tikėjimo į Dievą taikymas žmogaus gyvenimui. Dievo paveikslas ir moralė neatsiejami“. (P. 163) „Tikėjimo negalima susiaurinti iki teorijos ir paneigti jo pretenzijas į konkretų gyvenimą“ (P. 162). Kitaip tariant, žmogus negali laikyti savęs krikščioniu, jei nepaiso moralės principų. Jeigu jis juos ignoruoja, gerai tikrai nebus.
Bet prastai yra ir tada, jeigu žmogus mato tik bendruosius principus, taisykles ir nemato konkrečios situacijos, konkretaus žmogaus.
Taigi, protingumas reikalauja matyti abi tikrovės sritis. Beje, manau, dalis nesutarimų mūsų Bažnyčioje yra susiję su tuo, kad ignoruojama kuri nors iš jų – bendrieji principai arba konkreti situacija. Progresyviais katalikais vadinami mūsų broliai ir seserys, atrodo, yra linkę suabsoliutinti konkrečią žmogaus situaciją ir kaltina vadinamuosius tradicinius katalikus tuo, kad jie esą suabsoliutina principus ir nemato žmogaus. Bet protingumas reikalauja matyti abi tikrovės sritis.
Jas apimti ir jomis remiantis daryti sprendimus yra labai nelengva. Kankiniesi, suki galvą ir nematai, ką daryti. Bet būtent ši pažinimo įtampa ir yra gyvenimas ugdant protingumo dorybę. Ką tu tuomet darai, kai nežinai, ką daryti – kai nori elgtis teisingai ir sykiu matai žmogų? Tu šaukiesi į pagalbą Dievą. Ir būtent tokią įtampą išgyvenanti žmogaus prigimtis yra tinkamas pagrindas Dievo malonei, kuri ateina ir nušviečia protui kelią į teisingą sprendimą. Ji dovanoja stipresnį tikėjimą ir didesnę meilę ir juose gimsta teisingas sprendimas.
Protingumas, nukreiptas į veiklą
Bet protingumo dorybė turi ir kitą veidą. Dabar pamėginkime pažvelgti į protingumą, nukreiptą į veiklą. Jeigu dėl protingumo dorybės mes atliekame tikrai gerus veiksmus, tie veiksmai iš esmės atitinka moralines dorybes – teisingumą, tvirtumą arba susivaldymą. Geri veiksmai yra teisingumo, tvirtumo arba susivaldymo veiksmai.
Žinoma, mes galime padaryti įvairių gerų veiksmų ir vadiname juos kitais vardais, pavyzdžiui, būname kantrūs, dosnūs, darbštūs ir t. t. Bet dar Antikoje suformuotas ir mūsų Bažnyčios perimtas mokymas visus šiuos ir kitus gerus veiksmus priskiria keturioms pagrindinėms dorybėms – protingumui, teisingumui, tvirtumui ir susivaldymui. Šitos keturios ir vadinamos kardinalinėmis nuo žodžio „vyris“ – ant jų kaip ant vyrių laikosi geriausias įmanomas žmogaus gyvenimo projektas. Kantrybė priklauso tvirtumui, o dosnumas ir darbštumas – teisingumui. Žodžiu, visi mūsų geri veiksmai, kurie ugdo prigimtines dorybes, gali būti priskirti kuriai nors iš šių keturių dorybių.
Dorybė yra auksinė sąvoka Bažnyčios minties lobyne. Ugdydamas dorybes žmogus tampa daugiausia, kuo jis gali būti. Dėl dorybių jis gali maksimaliai išplėtoti savo potencialą ir labiausiai būti. Būtent jos geriausiai paruošia mūsų prigimtį Dievo malonei. Ant jų vaisingiausiai įsikuria tikėjimas, viltis ir Dievo meilė.
Šiuolaikiniam žmogui tai visai neakivaizdu. O gaila, nes tada jis negali matyti kelio į pilniausią savo buvimą – kiek leidžia jo prigimtis, kiek jis pats savo jėgomis gali pasiekti. Nes dorybės yra geriausio savo gyvenimo projekto ir laimingiausio buvimo prielaida.
Ar galima tai įrodyti?
Iš dalies galima.
Pirma, norint įgyti protingumą, kuris leidžia matyti, kokio gėrio siekti, mums reikia moralinių dorybių: teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo. Protingumas ir moralinės dorybės yra susiję abiem kryptim. Iš vienos pusės, dėl protingumo elgiuosi teisingai, tvirtai ir susivaldau, ir jei nėra protingumo, žmogaus veiksmai gali būti tik tariamai teisingi, tariamai tvirti ir jis tik tariamai susivaldo, – dorybių ten nėra.
Iš kitos pusės, teisingi ir tvirti mano veiksmai bei susivaldymai tarsi išvalo akinius, pro kuriuos protas žiūri į tikrovę. Migla ima trauktis ir tiesa matosi ryškiau.
Kaip tai įrodyti? Reikia pabandyti. Tokie dalykai įrodomi tik bandymo keliu. Moralinės dorybės aštrina proto galią – jis aiškiau mato tikrovę, taikliau svarsto ir turi daugiau jėgos įgyvendinti ką nusprendė. Argi ne todėl einame patarimo pas dorą žmogų – tikime, kad jis mato geriau. Moralinės dorybės iš tiesų padeda išbaigti protą tiesos pažinimu.
Teisingumas formuoja tokią valios laikyseną, kuri siekia kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso. Pavyzdžiui, skolintojui – skolą. Bet ne tik tai. Teisingumas yra didžiulė pagarba tėvams, nes niekad nepajėgsi grąžinti jiems to, ką iš jų gavai. Taip pat ir savo Tėvynei. Važiuojame keliais ir tiltais, kurių nestatėme, vaikštome parkais, kurių nesodinome, gauname žinias, kurių patys neišgavome, mąstome ir bendraujame mums duota kalba, dalyvaujame tradicijų kultūroje ir t. t. Būdami teisingi turėtume ne tik visa tai branginti, bet ir patys savo gebėjimais ir talentais prisidėti prie Tėvynės puoselėjimo. O didžiausia pagarba – pagarba Dievui, nes visa, ką turiu, esu iš Jo gavęs. Taigi, visa tai apimanti žmogaus laikysena ir toks veikimas vadinami teisingumo vardu.
Tvirtumo esmė – kova su blogio pranašumu. Kartais taip nutinka – blogis turi pranašumą. Ir gėris, deja, savaime neįsitvirtina. Ir tuomet žmogui tenka nepaisyti savisaugos instinkto ir leistis būti sužeistam, o kartais net žūti. Ir tai nereiškia, kad žmogus nebijo. Kur nėra baimės, ten nėra ir tvirtumo. Žmogus bijo. Bet leisdamas save sužeisti jis siekia gilesnio, svarbesnio sveikumo – tiesos. Kovoje už gėrį patirta žaizda neša dvasinę sveikatą ir duoda daugiau būties. Taigi, tvirtumo dorybė iš esmės neleidžia, kad baimė kažko netekti ar net žūti priverstų žmogų daryti blogį arba kad ta baimė trukdytų įgyvendinti gėrį.
Popiežius Benediktas XVI rašo: „Kankinystė yra pagrindinė krikščioniškosios egzistencijos kategorija“ (Ten pat. P. 161-162), ir jeigu teigiama, kad kankinystė nėra būtina, ant kortos pastatoma pati krikščionybės esmė (Plg., ten pat. P. 162). „Krikščionybė ir istorijoje pergalių pasiekdavo tik dėl persekiojamųjų“ (Ten pat. P. 44) „Turime pirmiausia melsti bei prašyti, kad Jis (Jėzus Kristus – LŠ) mus visus iš naujo išmokytų savo kančios, savo aukos didybės“. (Ten pat. P. 171)
Tiesą sakant, pasiryžimas krauju paliudyti Kristų krikščioniui yra griežtai įpareigojantis įsakymas.
Susivaldymas vadinamas širdį sutramdančia dorybe, dorybe, kuri kuria žmogaus prigimtyje tvarką. Jai būdinga ne vien tramdyti ir stabdyti, bet ir tausoti. Susivaldymas moko žmogų Dievą mylėti labiau negu save ir tokiu būdu gydo jį nuo susikoncentravimo į save, kuris galiausiai jį gali sugriauti.
Bėda, kad gyvename kultūroje, kur viešumoje manifestuojama yda, o ne dorybė, kur gėris ir blogis apversti aukštyn kojom, ir tai, kas griauna žmogų, tapo savaime suprantamybe (Plg., Ten pat. P. 169) Krikščioniška tradicija ragina mus nuo to trauktis. Benediktas XVI primena, kad „Senojoje Bažnyčioje katechumenatas vis labiau demoralizuotoje kultūroje buvo sukurtas kaip gyvenamoji erdvė, kur būsimi krikščionys mokėsi ypatingo bei naujo krikščioniškojo gyvenimo būdo ir buvo apsaugoti nuo visuotinės gyvensenos“ (Ten pat. P. 163).
Iš tiesų, ankstyvosios Bažnyčios krikščionys gyveno visuomenėje, kuri tikrai nebuvo moraliai pavyzdinga. Bet tuo metu katechumenatas buvo puiki priemonė padėti žmogui paruošti savo prigimtį tikėjimo dovanai. Jis trukdavo iki trejų metų – tai buvo moralinio apsivalymo laikotarpis – ir baigdavosi tuo, kad septynias Gavėnios savaites katechumenai nuolat gyvendavo bendruomenėje ir malda, pasninku, naktiniais budėjimais ir atgaila ruošdavo savo prigimtį Krikšto sakramentui. Krikščionys kūrė gyvenamąsias erdves, kurios buvo atsparios demoralizuotai kultūrai. Tai buvo būdas paruošti save tikėjimo dovanai ir sykiu būdas jį išsaugoti ir stiprinti.
Taigi, norėdami galynėtis su iššūkiais, kurie iškilę mūsų Bažnyčiai, atrodo, galime labai nemažai nuveikti. Mes galime siekti įgyti tiesos pažinimu išbaigtą protą ir ilgėtis Dievo malonės, kad ji nušviestų mus ir parodytų, ką turime daryti.
Pabaigai noriu kartu su Jumis perskaityti kelis popiežiaus Benedikto XVI knygos „Kas yra Krikščionybė?“ fragmentus, kurie tiesiog veda prie mūsų tikėjimo šerdies.
„Pirmutinė pamatinė dovana, kurią mums siūlo tikėjimas, yra tikrumas, kad Dievas egzistuoja. Pasaulis be Dievo tegali būti pasaulis be prasmės… [V]isa, kas yra,… be Dievo neturi… nei tikslo, nei prasmės. Tada nėra jokių gėrio ar blogio matų. Viršų gali paimti tik tas, kas stipresnis už kitą. Vienintelis pradas tokiu atveju yra galia… Kai yra Dievas Kūrėjas, kuris yra geras bei trokštantis gėrio, tik tada ir žmogaus gyvenimas gali turėti prasmę.“ (Ten pat. P. 168)
„Dievas pats tampa kūriniu ir kalba su mumis, žmonėmis, kaip žmogus. Taip teiginys „Dievas yra“ galutinai virsta tikrąja Gerąja Naujiena, nes Dievas yra daugiau nei pažinimas. Jis kuria meilę ir yra meilė. (Ten pat. P. 168) Kūrinys žmogus jam taip rūpi, kad Jis su juo susivienijo ir per tai praktiškai įžengė į žmonių istoriją. Jis kalba su mumis, gyvena su mumis, kenčia su mumis ir prisiėmė už mus mirtį“ (Ten pat. P. 170).
„Pirmutinė užduotis yra pradėti patiems gyventi Dievu ir siekiant Jo. Pirmiausia patys turime iš naujo išmokti pažinti Dievą kaip savo gyvenimo pagrindą ir nenustumti Jo į šalį“. (Ten pat. P. 169-170)
„Hansas Ursas von Balthasaras rašė: „Trejybinį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – ne suponuoti, bet statyti priekyje!“ Teologijoje Dievas išties suponuojamas kaip suprantamybė, bet konkrečiai apie Jį nekalbama. Dievo tema atrodo tokia netikroviška, taip nutolusi nuo mums rūpimų dalykų. Tačiau visa pasikeičia, kai Dievas nebesuponuojamas, bet keliamas į priekį. Kai nepaliekamas kažkur antrame plane, bet pripažįstamas kaip mūsų mąstymo, kalbėjimo ir veikimo šerdis.“ (Ten pat. P. 170)
Jei vėl sugrįšime prie Dievo pirmenybiškumo, sugrįš teisingi kriterijai, kas svarbu ir kas nesvarbu, rasis jėgų širdy matyti šalia esančio žmogaus kilnumą ir, manau, galėsime tarti kartu su Romano Guardini: „Prasidėjo neapsakomos reikšmės įvykis: sielose bunda Bažnyčia“ (Ten pat. P. 171).
