Žinau, ko klausite. Daug kas klausia. Kodėl visi Europoje ir Vašingtone sako, kad Ukraina turi laimėti, sako, kad visa Amerika ir Europa už Ukrainą, o dėl tų tankų reikia prašyti, prašyti, prašyti, maldauti, maldauti…
Jei jau nutaria duoti, tai šimtą kartų apsidraudžia, kad čia ne iš strateginių rezervų, tik gynybai, o ne puolimui, čia jokiu būdu ne prieš Rusiją, ir su pasakymais, kad kariauja Ukraina, o mes kare nedalyvaujame.
Taip buvo dėl haubicų ir HIMARSų, taip, regis, bus dėl lėktuvų, laivų ir dėl viso kito. Politikai, kaip kokie žodžio ir judesio profesionalai aiškina, kaip jie myli Ukrainą, bet apsisukę aiškina, kad su tais tankais lengva nebus, o apie lėktuvus tai jau nesvajokit. Viskas, ko reikėjo dar vakar, bus rytoj ar dar vėliau…
Kodėl atrodo, kad mes – Vakarai – laimėti lyg ir galime, lyg ir norime, bet… lyg ir nelabai norime, lyg kažko bijome, lyg kažko nedrįstame? Lyg įvedėme sankcijas ir tuo pat metu pradėjome kalbėti apie išimtis? Lyg išėjome iš tos šalies rinkos, lyg ir likome? Lyg suprantame, kad agresorius yra visa šalis, bet imame galvoti, kad sportininkai tai šaliai nepriklauso?
Jeigu ir jums taip atrodo, tai nusiraminkite, jums atrodo teisingai, mes – Vakarai – esame būtent tokie, ir nei manęs, nei jūsų šitai neturėtų stebinti, nes niekada nebuvo kitaip. Suprantu, kad dauguma jūsų ne tokie, tai tuo žodeliu „mes“ pasistengsiu nepiktnaudžiauti.
Jeigu jums atrodo, kad didžiausia priežastis yra reiškinys, vadinamas baime, tai vėl esate teisūs. Esate teisūs dėl visko, ką apie tuos Vakarų politikus galvojate. Jie išties nuoširdžiai nori ukrainiečių pergalės, bet… bijo totalaus Rusijos pralaimėjimo. O bijo todėl, kad po jo Rusija bus kažkokia kitokia, kažkokia, kokiai Vakarai nėra pasiruošę.
Tokia baimė nenauja, prisiminkime, kaip mūsų nepriklausomybei jie taip pat nebuvo pasiruošę, nors mes su savo kova atrodėme labai mieli ir simpatiški. SSSR nebuvo mylima šalis, bet jos galima griūtis perėjo gigantiškus baimės dinozaurus. Mylėti vienu metu ir Lietuvą ir Gorbačiovą buvo per sudėtinga, reikėjo pusantrų metų, kad pripažintų mūsų tiesą, o pripažino tada, kai jau ir pati SSSR tai pripažino.
Su Ukraina viskas tas pats. Kai visi kalba (ir teisingai kalba), kad Ukraina yra Europoje, norisi paklausti, o ar yra Europa Ukrainoje? Nuoširdžiai apsidžiaugiau neseniai įvykusiu ES-Ukrainos viršūnių susitikimu Kijeve. Tai nuostabu, nors dar tiek mažai. Labai labai mažai, nes lėktuvų niekas neprižadėjo – ne ES biznis tie lėktuvai…
Visi myli Ukrainą, bet ji nėra pirma prioritetų sąraše, o tie, kam pirma, tai tokie… išsišokėliai.
Pabuvojau viename iš dabar madingų seminarų apie komunikacijos svarbą ir išgirdau seną „dainelę“ apie tai, kaip reikia „suformuoti žinutę“, kaip svarbu „komunikuoti žiniasklaidai“, kaip svarbu atskirti, kas yra vidiniam naudojimui, o kas yra – viešam skelbimui ir taip toliau…
Taigi, tas visas politikos „baletas“ baigiasi deklaracija, kokie esame vieningi ir šaunūs, bet ar yra Europa Ukrainoje, kur jai privalu būti? Pasirodo, tas negali duoti tankų, nes jam „ant nosies“ savivaldos rinkimai gimtoje provincijoje, kitas privalo vaizduoti neutralų, nes jo šalis tokia save pavadino, trečias vis dar santūrus, nes prieš kelis metus žavėjosi verslo Rusijoje galimybėmis, ketvirtas… patys numanote. Visi myli Ukrainą, bet ji nėra pirma prioritetų sąraše, o tie, kam pirma, tai tokie… išsišokėliai.
Sankcijos. Girdėjote tokį žodį. Iš tiesų keistas reiškinys. Kai kas jomis kovoja, kai kas naudoja kaip „vaistą“ ir pelnosi iš jų. Kaip čia taip? Pasakysiu paprasčiau: sankcijos yra laikina tramdymo priemonė, jomis tramdomas partneris, draugas, klubo narys, kuris dėl kažkokių priežasčių elgiasi ne taip. Priešas ne tramdomas, priešas baudžiamas.
Išeina, kad Rusija tebėra toks sau chuliganaujantis partneris, kurį reikia tiesiog paprotinti elgtis gražiau. Pagal ES teisės „raidę”, ši organizacija neturi kitokių protinimo priemonių, nes ta „raidė“ nenumato priešų, o tik partnerius. Nėra ko stebėtis, kad su Rusija ir visomis sankcijomis elgiamasi pabrėžtinai „pagal raidę“, užtikrinant visas chuligano teises į gynybą.
Kadangi sankcijos yra laikina priemonė, tai nereikia visiškai apleisti Rusijos, uždaryti biurus ir kontoras, nutraukti ryšius. Nes reikės grįžti. Nes bus taip, kaip buvo. O jei nebus? Čia ir yra tas baimės dinozauras, čia ir yra leidimas Rusijai reikalauti savo teisių, kurias ji gina pabrėžtinai ciniškai tyčiodamasi iš mūsų noro būti mandagiais.
Klausau Europos Parlamento debatų. Žaviuosi. Parlamente yra nemažai tokių, kurie mąsto drąsiau ir aiškiau, kurie nebijo taip, kaip bijo realius sprendimus priiminėjantys vykdytojai. Jei ne Parlamentas, su tais tankais būtų dar blogiau.
Jei ne Parlamentas, su tais tankais būtų dar blogiau.
Praeitą savaitę tikrai netruko sakančių, kad kiekvienas tankas išgelbės šimtą, jei ne daugiau, gyvybių ir leis pabaigti karą. Bet buvo ir verkiančių bei prašančių atimti iš ukrainiečių ginklus, kad tie nekariautų – tada bus taika.
Pasiduoti? Žinoma, juk Rusija nėra joks blogis, kai jam nesipriešini. Ten tiesiog tebeknibžda visokie intelektualai, pilietinės bendruomenės, demokratai, netyčia apimti miegančiųjų gražuolių būsenos, o kiekvienas rusas yra dvasingumo etalonas. Tokių verksnių vis mažiau, bet ir jie daro savo darbą.
Beje, Europos Parlamentas yra demokratiškai rinktas, tad jis daug ką atspindi. Jau ne kartą sakiau, kad politikai Vakaruose yra išauklėti mąstyti, kad su viskuo galima sutarti, ir to sutarimo siekia. Bet su didžiausiu blogiu. Tad ir bausmių nereikia, pakanka sankcijų. Rinkėjas gi tris dešimtmečius buvo auklėjamas labai paprastai – skirkite 2 procentus savo bendrojo produkto gynybai ir bus taika. Nebrangu juk: sumoki ir nieko daryti nebereikia, o sutariant su blogiu galima net nuolaidą gauti.
Taip, 2 procentai yra taikos meto skaičius, tokio meto, kaip horizonte nėra jokios karo grėsmės. Suplanavome, ką gaminsime, ką nusipirksime, ko išmoksime per penkis ar dešimt metų. Skubėti nereikia, nes karo juk nebus. Rusijos grėsmė šiaip jau ne naujiena, tačiau šios grėsmės akivaizdoje, užuot gerinę gynybą, ėmėmės ieškoti argumentų, kodėl nereikia gintis. Sugalvojome vadinamą saugumą su Rusijos įtraukim. Šiandien aišku, bet baisu – tais dviem procentais taikios ateities nenusipirksime… Po kiek taika, ponai? Oi, neklausk.
Po kiek taika, ponai? Oi, neklausk.
Tačiau pasakysiu: norint jausti saugiais, reikia ne 2 procentų, o reikia būti pasiruošus aukoti gynybai visą šimtą. Realiai kainuos kur kas mažiau, bet reikia būti pasiruošus. O pasiruošę nesam. Vis dar tikime, kad šį karą laimėsime neatsitraukę nuo savo kasdienio gyvenimo, nuo kavos pertraukėlių, eurovizijų, atostogų ir karjeros laiptų. Vis dar skaičiuojame per kiek metų Ukraina bus pasiruošusi ES narystei, lyg tas karas nieko nekeičia…
Bet įspėju, nereikia svaigti dėl savo respektabilių šalių išsivystymo lygio, BVP ir kitokių pranašumų prieš Rusiją. Kareivis kare yra kareivis, o ne BVP ir lyčių lygybės rodiklis. Jį gali nušauti prieštvaninis rusiškas kledaras. Ypač kai tų kledarų skaičius viršija mūsų galimybes juos naikinti.
Jei jums nieko keisto, kad barbarai gali laimėti karus net prieš išmaniausias civilizacijas, tai su jūsų psichika viskas tvarkoje, viską suvokiate teisingai.
